Trečiadienis, 2019 m. birželio 19 d.

Akor­de­o­nis­tas Man­fre­das Lam­sar­gis at­ei­tį pla­nuo­ja sie­ti su me­di­ci­na

Į Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lą Man­fre­dą ma­ma at­ve­dė, kai jam bu­vo aš­tuo­ne­ri, 2011 me­tais. Nuo ma­žens ber­niu­kas bu­vo smal­sus, jį do­mi­no, kas ra­šoma en­cik­lo­pe­di­jo­se, kas vyks­ta pa­sau­ly­je, tad ir į Me­no mo­kyk­lą at­ėjo ve­da­mas smal­su­mo.

Šio­je mo­kyk­lo­je žin­gei­džiam vai­kui la­bai pa­ti­ko. Čia jis jau aš­tun­tus me­tus mo­ko­si gro­ti akor­de­o­nu. „Man­fre­das la­bai ga­bus ir ta­len­tin­gas vai­ki­nas, jam pui­kiai se­ka­si gro­ti. Mu­zi­ka – jo gy­ve­ni­mo va­rik­lis. Vai­ki­nas ne tik ge­rai gro­ja, bet ir yra pui­kus pa­šne­ko­vas. Am­bi­cin­gas, už­si­spy­ręs, tu­rin­tis ge­rą at­min­tį, sub­ti­lų hu­mo­ro jaus­mą, ap­si­skai­tęs jau­nuo­lis ar­gu­men­tais ir re­to­ri­nė­mis ving­ry­bė­mis į jau­čio ra­gą su­ries­tų ne vie­ną ben­dra­am­žį…“, – apie jau­no­jo akor­de­o­nis­to ga­bu­mus pa­sa­ko­jo jo mo­ky­to­ja Lai­ma Jun­du­lie­nė.
Man­fre­das yra res­pub­li­ki­nių ir tarp­tau­ti­nių kon­kur­sų lau­re­a­tas. M. Ogins­kio me­no mo­kyk­los auk­lė­ti­nis pui­kiai pa­si­ro­dė Lie­tu­vo­je, Lat­vi­jo­je, Ita­li­jo­je, Kro­a­ti­jo­je vy­ku­siuo­se kon­kur­suo­se. Da­ly­vau­da­mas šiuo­se mu­zi­ki­niuo­se ren­gi­niuo­se, vai­ki­nas įgi­jo ne­įkai­no­ja­mos pa­tir­ties. La­biau­siai įsi­min­ti­nas kon­kur­sas, pa­sak mo­ky­to­jos, bu­vo 2014 me­tais Ita­li­jo­je. Čia jau­na­sis akor­de­o­nis­tas iš Lie­tu­vos lai­mė­jo „Grand Prix“.
L. Jun­du­lie­nė, pa­sa­ko­da­ma apie mo­ki­nį, pa­brė­žė, kad no­rint su­do­min­ti au­gan­tį žmo­gų, įti­kin­ti, kad mu­zi­ka yra nuo­sta­bi, la­bai svar­bus ir tė­vų po­žiū­ris. Pa­sak mo­ky­to­jos, vis­kas at­ei­na iš šei­mos, svar­bu, ar tė­vai ska­ti­na vai­ką mu­zi­kuo­ti, kar­tu klau­so­si mu­zi­kos, vaikš­to į kon­cer­tus, tu­ri lai­ko, grį­žę po dar­bų, pa­si­klau­sy­ti, ką at­ža­la iš­mo­ko. „Mu­zi­kos mo­ky­ma­sis – rim­tas ir sun­kus dar­bas, ta­čiau la­bai įdo­mus. Svar­biau­sia, kad mo­ki­nys įsi­są­mo­nin­tų, kad mo­ky­ma­sis gro­ti – pres­ti­ži­nis už­si­ė­mi­mas. Man­fre­do tė­vai tai su­pra­to, esu la­bai jiems dė­kin­ga“, – kal­bė­jo L. Jun­du­lie­nė.
Mo­ky­to­ja pa­sa­ko­jo, kad kon­cer­tų me­tu nu­tin­ka įvai­riau­sių ku­rio­zų. Man­fre­das – ne iš­im­tis. „Pra­de­da gro­ti vi­sai ki­tais kla­vi­šas, pa­gro­jęs pu­sę kū­ri­nio, su­vo­kia, kad „pjau­na gry­bą“. Ar­ba gro­ja už­seg­to­mis akor­de­o­no apa­ti­nė­mis dum­plė­mis, ir in­stru­men­tas bai­siai my­kia. Bū­na, kad da­ly­vau­jant kon­kur­suo­se, ne­pa­vyks­ta pa­si­gro­ti, pa­vyz­džiui, nė­ra kur at­si­sės­ti. Ita­li­jo­je Man­fre­das už­li­po ko­pė­čio­mis ant sto­go ir įsi­jau­tęs gro­jo. Apa­čio­je su­si­rin­ko bū­rys po­li­ci­nin­kų. Pa­aiš­kė­jo, kad vai­ki­nas re­pe­ta­vo ant po­li­ci­jos pa­sta­to…“, – apie links­mus, ku­rio­ziš­kus nu­ti­ki­mus pa­sa­ko­jo L. Jun­du­lie­nė.
Ji mi­nė­jo, kad mu­zi­ki­nia­me Man­fre­do ke­ly­je bū­ta ir ne­sėk­mių, ta­čiau to, pa­sak mo­ky­to­jos, ne­ga­li­ma su­reikš­min­ti, juo la­biau nu­leis­ti ran­kų. Tie­siog rei­kia pa­si­mo­ky­ti iš klai­dų ir ei­ti į prie­kį. „Mu­zi­ko­je kaip spor­te, kai pra­lo­ši, bū­na liūd­na… Ta­da at­si­tie­si ir ei­ni to­liau“, – pa­brė­žė mo­ky­to­ja. Ji lin­ki, kad mu­zi­ka vi­sa­da lik­tų Man­fre­do šir­dy­je, ne­pri­klau­so­mai nuo to, ką jis gy­ve­ni­me pa­si­rink­tų.
Man­fre­do ma­ma Li­na Lam­sar­gie­nė sa­kė, kad sū­nus nuo ma­žens bu­vo už­si­spy­ręs ir, pa­sak jos, „ne­pa­to­gus“ vai­kas. Jam vis iš­kil­da­vo klau­si­mų, į ku­riuos ne vi­sa­da pa­vyk­da­vo ras­ti at­sa­ky­mų. Užtat šian­dien Manfredas – įdo­mus pa­šne­ko­vas, nes jo te­mų lau­kas – ko­ne vi­sas pa­sau­lis.
Li­na pa­sa­ko­jo, jog jų šei­mo­je nie­kas ne­mu­zi­kuo­ja, ta­čiau mu­zi­ką la­bai ver­ti­na. L. Lam­sar­gie­nė pri­si­mi­nė die­ną, kai vai­ką nu­ve­dė į me­no mo­kyk­lą. Mo­ky­to­ja L. Jun­du­lie­nė ap­si­džiau­gė pa­ma­čiu­si jo ran­kas, nes ber­niu­kas, iš­tie­sęs pirš­tus, apė­mė daug kla­vi­šų. Taip ir pra­si­dė­jo mu­zi­ki­nis Man­fre­do ke­lias, te­be­si­tę­sian­tis iki da­bar.
Apie mu­zi­ki­nę kar­je­rą, pa­sak ma­mos, vai­ki­nas ne­kal­ba, kol kas mąs­to apie gy­dy­to­jo, gal moks­li­nin­ko dar­bą.
„Da­ly­va­vi­mas įvai­riuo­se re­gio­ni­niuo­se ir tarp­tau­ti­niuo­se kon­kur­suo­se sū­nui da­vė daug gy­ve­ni­miš­kos pa­tir­ties, ta­čiau bu­vo mo­men­tas, kai Man­fre­das, kon­kur­se Ita­li­jo­je ta­pęs nu­ga­lė­to­ju, lai­mė­jęs aukš­čiau­sią įver­ti­ni­mą „Grand Prix“, tar­si už­mi­go – ne­be­no­rė­jo gro­ti, da­ly­vau­ti kon­kur­suo­se. Ta­da pa­lai­ky­mo ko­man­da – auk­lė­to­jos, mo­ky­to­jos – pa­dė­jo at­si­ties­ti ir pa­ža­di­no ant lau­rų už­mi­gu­sį Manfredą. Esu la­bai joms dė­kin­ga, kad pa­de­da sū­nui aug­ti ir to­bu­lė­ti“, – pa­sa­ko­jo L. Lam­sar­gie­nė.
Plun­gės Se­na­mies­čio mo­kyk­lą lan­kan­tis Man­fre­das pa­sa­ko­jo, kad ne­įsten­gia pri­si­min­ti vi­sų kon­kur­sų, ku­riuo­se te­ko da­ly­vau­ti. Jų bu­vo tik­rai daug. „Kon­kur­suo­se da­ly­vau­ju nuo pir­mų mo­ky­mo­si me­tų. Dau­giau­sia esu bu­vęs so­li­niuo­se kon­kur­suo­se ir tik ke­liuo­se su or­kest­ru, o kar­tą da­ly­va­vau kar­tu su vi­su an­sam­bliu. Res­pub­li­ki­niuo­se ir tarp­tau­ti­niuo­se kon­kur­suo­se esu lai­mė­jęs ne­ma­žai ant­rų­jų vie­tų. Ma­nau, įsi­min­ti­niau­si lai­mė­ji­mai bu­vo „Grand Prix“ Ita­li­jo­je ir tre­čio­ji vie­ta su du­e­tu Kro­a­ti­jos tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se“, – pa­sa­ko­jo še­šio­lik­me­tis akor­de­o­nis­tas.
Pa­klaus­tas apie mu­zi­ki­nę kar­je­rą, Man­fre­das at­sa­kė, kad sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lio su mu­zi­ka su­sie­ti ne­pla­nuo­ja. „Pir­ma, aš ne­su vie­nas ga­biau­sių akor­de­o­nis­tų, an­tra, tai rei­ka­lau­ja la­bai di­de­lio už­si­spy­ri­mo, de­ja, mu­zi­kos sri­ty­je to ne­tu­riu. Pla­nuo­ju at­ei­tį sie­ti su tiks­liai­siais moks­lais. Gal ir me­di­ci­na. Pa­si­rin­ki­mų be­ga­lė, bet mu­zi­ka liks ma­no ho­bis, ne­svar­bu, kur be­pa­suk­siu“, – kal­bė­jo jau­na­sis pa­šne­ko­vas.
Man­fre­das pa­sa­ko­jo, kad lan­ky­ti me­no mo­kyk­lą pa­ska­ti­no ma­ma. Smal­siam ber­niu­kui tai bu­vo įdo­mu. „Kai bu­vau pen­ke­rių, ma­ma nu­ve­dė ma­ne į dai­na­vi­mą. Vė­liau, su­pra­tu­si, kad dai­nuo­ti man ne­la­bai pa­tin­ka, už­ra­šė į me­no mo­kyk­los akor­de­o­no sky­rių. At­vi­rai sa­kant, ne aš pa­si­rin­kau, kuo gro­ti, bet ma­ma“, – at­vi­ra­vo še­šio­lik­me­tis.
Pra­dė­jęs mo­ky­tis akor­de­o­no spe­cia­ly­bės, Man­fre­das su­si­dū­rė su įvai­riais sun­ku­mais. „Kiek­vie­nas kū­ri­nys, na­ta yra pro­ble­ma, ku­rią tu­ri iš­spręs­ti. Iš pra­džių bu­vo daug už­si­de­gi­mo, bet vė­liau jis pra­dė­jo blės­ti. Jei už­si­de­gi­mas ir no­ras gro­ti ne­bū­tų iš­blė­sęs, gal da­bar bū­čiau įsi­ti­ki­nęs, kad pa­suk­siu mu­zi­kos ke­liu. Ma­nau, esu tin­gi­nys“, – apie iš­gy­ve­ni­mus pa­sa­ko­jo Man­fre­das, ne­gai­lė­da­mas sau kri­ti­kos.
Ta­čiau už­si­spy­ręs, žin­gei­dus jau­nuo­lis vis tik sa­ko, kad mu­zi­ka – ste­buk­las. Ji ža­vin­ga, nes ja, pa­sak pa­šne­ko­vo, ga­li­ma pa­sa­ky­ti tai, ko žo­džiais ne­įma­no­ma iš­reikš­ti.
Pas­ta­ruo­ju me­tu daug mu­zi­kuo­jan­tis jau­nuo­lis sa­ko, kad vi­sa­da sva­jo­ja po sa­vo re­či­ta­lio kon­cer­tų ra­miai at­si­sės­ti ir iš­ger­ti stik­li­nę „Co­ca co­los“ su cit­ri­na ir le­du­kais.
Ar­ti­miau­sias Man­fre­do re­či­ta­lis – sau­sio 25 die­ną (penk­ta­die­nį), 17 va­lan­dą, Plun­gės vai­kų bib­lio­te­ko­je. Kvie­čia­mi vi­si, ti­kin­tys mu­zi­kos ga­lia.

Edi­ta LUKIENĖ

Nuotraukoje: Palanga. 2018 m.

Komentarai
Kiti straipsniai