Pirmadienis, 2019 m. vasario 18 d.

„Vie­na di­džiau­sių aist­rų – ke­lio­nės“

Taip sa­kė sep­ty­nio­lik­me­tė Aud­ra Kve­da­rai­tė, šiuo me­tu be­si­mo­kan­ti Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jos tre­čio­je gim­na­zi­nė­je kla­sė­je. „Man la­bai pa­tin­ka ke­liau­ti. Tai – vie­na di­džiau­sių ma­no aist­rų. Liau­dies iš­min­tis by­lo­ja: „Ge­riau vie­ną kar­tą pa­ma­ty­ti, ne­gu šim­tą kar­tų iš­girs­ti“. Ir tai yra tie­sa. Be ke­lio­nių, be sa­vęs pa­ži­ni­mo mes – nie­kas. Jos ke­lia di­džiu­lę nuo­sta­bą ir mo­ty­va­ci­ją to­bu­lė­ti, mo­ky­tis. Ke­liau­da­mi pa­bė­ga­me nuo mū­sų pe­čius sle­gian­čių rū­pes­čių, nuo kas­die­ny­bės, tu­ri­me pui­kią pro­gą su­si­pa­žin­ti su ki­tų ša­lių kul­tū­ra bei su­tik­ti nau­jų, įdo­mių žmo­nių, ku­rie kar­tais tam­pa ge­riau­siais, ar­ti­miau­siais drau­gais. Be to, lie­ka ma­lo­nūs pri­si­mi­ni­mai“, – min­ti­mis da­li­jo­si gim­na­zis­tė.

Vie­nuo­lik­to­kė Aud­ra pa­sa­ko­jo, kad jai be ga­lo įdo­mu pa­žin­ti ki­tų ša­lių kul­tū­rą ir pa­ly­gin­ti ją su Lie­tu­vos, įžvelg­ti skir­tu­mus ir pa­na­šu­mus. Jau­no­ji pa­šne­ko­vė pa­brė­žė, kad jai įdo­mu su­si­pa­žin­ti su skir­tin­gų ra­sių žmo­nė­mis. Be to, sa­kė Aud­ra, ke­liau­da­mas pa­ma­tai nuo­sta­bių gam­tos vaiz­dų, ku­rių ne­įma­no­ma už­mirš­ti.
Pa­sak jau­no­sios ke­liau­to­jos, įdo­miau­sia ša­lis, ku­rio­je te­ko lan­ky­tis, – Veng­ri­ja. Vos ten nu­vy­ku­si, su­pra­to, jog ši ša­lis ypa­tin­ga, ar­ti­ma sie­lai, čia ma­lo­niai ir jau­kiai pra­lei­do lai­ką, pa­ma­tė daug nuo­sta­bių ša­lies kam­pe­lių bei su­si­pa­ži­no su sa­vo ben­dra­am­žiais. „Ne­ap­sa­ko­mai di­džiu­lį įspū­dį pa­li­ko, plau­kiant Du­no­ju­mi, ma­ty­ti ap­švies­ti di­džiu­liai mies­to pa­sta­tai. Tai bu­vo pir­ma ša­lis, ku­rią pa­ma­čiu­si pa­sa­kiau, kad tik­rai čia su­grį­šiu. Taip ir nu­ti­ko. Vi­sai ne­tru­kus pa­gal mai­nų pro­jek­tą bu­vau at­rink­ta vyk­ti bū­tent į Veng­ri­ją. Iš­ei­tų, kad žo­džiai, sva­jo­nės, no­rai, ku­riais la­bai ti­ki­me, pil­do­si. Ke­liau­da­ma po nuo­sta­bi­ą­ją Veng­ri­ją, su­pra­tau, kad ke­lio­nės įkve­pia, kei­čia mąs­ty­mą ir su­vo­ki­mą, pri­ver­čia jaus­tis ar­ti­mą mus su­pan­čiam pa­sau­liu“, – pri­si­mi­ni­mais ir ne­pa­kar­to­ja­mais įspū­džiais da­li­jo­si Aud­ra.
Aist­ra ke­lio­nėms trykš­tan­ti jau­no­ji gim­na­zis­tė ne tik ke­liau­ja, bet ir ak­ty­viai da­ly­vau­ja mo­kyk­los vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je, įvai­riuo­se kon­kur­suo­se bei olim­pia­do­se. Gim­na­zis­tė sten­gia­si įsi­jung­ti į kuo įvai­res­nę, dar ne­iš­ban­dy­tą veik­lą, kur ga­li pa­si­sem­ti pa­tir­ties. Aud­ra taip pat mėgs­ta skai­ty­ti kny­gas, ypač – fi­lo­so­fi­nes. Vie­na mėgs­ta­miau­sių, ku­rią ga­li­ma pa­va­din­ti trum­pa fi­lo­so­fi­jos is­to­ri­ja – „So­fi­jos pa­sau­lis“.
Mer­gi­na ne­abe­jin­ga ir po­eti­niam žo­džiui. „Vi­sa­da jau­čiau sim­pa­ti­ją ei­lė­raš­čiams. Skai­ty­da­ma juos, at­si­gau­da­vau, pa­bėg­da­vau nuo kas­die­ny­bės, pra­tur­tė­da­vau dva­siš­kai. Vai­kys­tė­je pa­ti kur­da­vau ke­tu­rei­lius apie gam­tą. Da­bar, kai ke­liau­da­ma pa­ma­čiau daug nuo­sta­bių gam­tos vaiz­dų, vi­są dar iki ga­lo ne­su­pras­tą, ne­at­ras­tą pa­sau­lio gro­žį pa­no­rau iš­dės­ty­ti ant po­pie­riaus la­po bei pa­si­da­lin­ti su ki­tais“, – pa­sa­ko­jo kū­ry­bin­go­ji sep­ty­nio­lik­me­tė ir pa­ci­ta­vo vie­ną iš sa­vos ei­lė­raš­čių:
Kiek daug gra­žaus ap­link,
Ir kaip siau­rai į tai vis žiū­ri mū­sų akys.
Kiek daug stip­ry­bės brau­nas mūs šir­din,
Ir kiek ne­apy­kan­tos jai ke­lią už­sto­ja.
Kiek daug to, ko ne­su­pran­tam,
Ir kiek ma­žai pa­stan­gų su­pras­ti gro­žiui ski­riam.
Kiek daug pa­mo­kų,
Ir kiek ma­žai joms iš­mok­ti lai­ko.

Ak­ty­vi, ke­liau­ti mėgs­tan­ti gim­na­zis­tė di­de­lę lais­va­lai­kio da­lį ski­ria ir Plun­gės kul­tū­ros cen­tro ren­gi­nių ve­di­mo ir or­ga­ni­za­vi­mo klu­bui „Me­na­dė“, ku­rį lan­ko jau ne vie­ne­rius me­tus. „Dau­ge­lis mus ma­to tik ren­gi­nių me­tu ir ma­no, kad mes, šio klu­bo na­rės, tik mo­ko­mės, kaip gra­žiai pa­sa­ky­ti teks­tą. Iš tie­sų man „Me­na­dė“ yra vi­sai kas ki­ta. Mes ne tik ve­da­me ren­gi­nius, mo­ko­mės įsi­jaus­ti į sa­ko­mus žo­džius, bet ir su­pras­ti, kaip tai­syk­lin­gai kvė­puo­ti, kaip su­ras­ti stai­gų ir tiks­lų spren­di­mą, kai ren­gi­nio me­tu iš­ky­la ne­sklan­du­mų. Taip pat mo­ko­mės įsi­jaus­ti į ki­tą as­me­nį, bet tuo pat me­tu ir iš­lik­ti nuo­šir­džios ir pa­pras­tos sce­no­je. Kai vyks­ta re­pe­ti­ci­jos, at­lie­ka­me įvai­rius dė­me­sio su­tel­ki­mo pra­ti­mus, da­li­ja­mės idė­jo­mis“, – apie klu­bo veik­lą pa­sa­ko­jo Aud­ra.
Pa­sak jau­no­sios kū­rė­jos, ji lan­ko fi­lo­lo­gų stu­di­ją. Mėgs­ta pa­bū­ti ir su sa­vi­mi. „Bu­vi­mu su sa­vi­mi va­di­nu ne tik at­si­sky­ri­mą ir mė­ga­vi­mą­si sa­vo drau­gi­ja, bet ir bu­vi­mą su drau­gais. Nuo­šir­dūs fi­lo­so­fi­niai po­kal­biai yra vie­nas nuo­sta­biau­sių bū­dų po­žiū­rio for­ma­vi­mui­si ir di­džių­jų at­sa­ky­mų su­ra­di­mui. Skir­da­ma lai­ko sau, mėgs­tu skai­ty­ti ir pra­plės­ti ži­nias įdo­miais fak­tais apie pa­sau­lį ir gy­ve­ni­mą. Mėgs­ta­miau­sia veik­la yra iš­vyk­ti į gam­tą ir tie­siog pa­bū­ti. Su­si­dė­lio­ti min­tis, o kar­tais ir vi­sai apie nie­ką ne­gal­vo­ti“, – pa­sa­ko­jo fi­lo­lo­gų klu­bo na­rė Aud­ra, ku­riai jau te­ko da­ly­vau­ti kon­kur­se „Moks­lei­vių po­ezi­jos ru­duo Pa­lan­go­je“ ir pri­sta­ty­ti sa­vo ei­les. Jos bu­vo įver­tin­tos pri­zu – kny­ga.
Fi­lo­so­fi­ja be­si­do­min­ti ir ke­liau­ti mėgs­tan­ti mer­gi­na mėgs­ta at­vi­rą ir nuo­šir­dų ben­dra­vi­mą. Jai svar­bi žmo­gaus sa­vi­jau­ta. Ka­dan­gi ruo­šia­si stu­di­juo­ti psi­cho­lo­gi­ją, jai įdo­mu su­vok­ti žmo­gaus psi­chi­kos pa­slap­tis.
A. Kve­da­rai­tė ne tik daug ke­liau­ja, ku­ria ei­lė­raš­čius, do­mi­si fi­lo­so­fi­ja, ak­ty­viai da­ly­vau­ja „Me­na­dės“ veik­lo­je, bet yra įsi­trau­ku­si ir į jau­nų­jų mal­tie­čių sa­va­no­riš­ką veik­lą. Mer­gi­na su ki­tais mal­tie­čiais ren­ka au­kas, kad pa­ge­rin­tų nu­skriaus­tų, pa­mirš­tų žmo­nių kas­die­ny­bę. Aud­ra yra ir jau­no­ji po­li­ci­jos rė­mė­ja. Pa­de­da pa­rei­gū­nams su­pa­žin­din­ti vai­kus su po­li­ci­jos veik­la bei da­ly­vau­ja įvai­rio­se ak­ci­jo­se.
Mer­gi­na jau du kar­tus da­ly­va­vo tarp­tau­ti­niuo­se jau­ni­mo mai­nuo­se, kur te­ko gar­bė pri­sta­ty­ti Lie­tu­vą. „Ma­lo­nu ma­ty­ti su­si­ža­vė­ji­mą ir nuo­sta­bą ki­tų kul­tū­rų at­sto­vų aky­se, kai jie dau­giau su­ži­no apie mū­sų ša­lį. Ta­da su­si­mąs­tai, ko­kia nuo­sta­bi ir tur­tin­ga yra mū­sų Lie­tu­va“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si Aud­ra.
Ak­ty­vios ir veik­lios mer­gi­nos gy­ve­ni­mas ne­at­sie­ja­mas nuo sa­va­no­ria­vi­mo: 2018-ųjų va­sa­rą, rug­pjū­čio 2–5 die­no­mis, ji sa­va­no­ria­vo di­džiau­sia­me Lie­tu­vos mu­zi­kos fes­ti­va­ly­je „Gra­na­tos Li­ve 2018“, į Lie­tu­vos liau­dies bui­ties mu­zie­jų pri­trau­ku­siame ke­lias de­šim­tis tūks­tan­čių žmo­nių. Sa­va­no­rių dar­bas šia­me fes­ti­va­ly­je bu­vo ypač svar­bus. Čia Aud­ra pui­kiai at­li­ko pa­ves­tas už­duo­tis. Jau­no­ji sa­va­no­rė taip pat ak­ty­viai da­ly­va­vo Plun­gė­je vy­ku­sia­me fes­ti­va­ly­je „Min­dė­ėė“ bei kar­tu su ge­ru­mo fon­du „Ne apie ma­ne“ rin­ko au­kas cuk­ri­niu dia­be­tu ser­gan­tiems vai­kams.
„Da­bar ma­no gy­ve­ni­me la­bai daug veik­los. Vis­ką no­riu iš­mok­ti, su­pras­ti, pa­žin­ti. Ge­rai mo­kau­si, da­ly­vau­ju įvai­riuo­se kon­kur­suo­se, olim­pia­do­se, fes­ti­va­liuo­se. Ma­nau, kad ak­ty­vus da­ly­va­vi­mas įvai­rio­se veik­lo­se yra ke­lias sa­vęs pa­ži­ni­mo link. Šir­dis links­ta prie psi­cho­lo­gi­jos, trokš­tu kuo ge­riau pa­žin­ti žmo­gaus vi­di­nį pa­sau­lį ir pa­dė­ti jam iš­spręs­ti pro­ble­mas. Man svar­bi kiek­vie­no su­tik­to žmo­gaus sa­vi­jau­ta. Kai ma­tau su­ne­ri­mu­sį ir blo­gai dva­siš­kai be­si­jau­čian­tį žmo­gų, no­ri­si jam pa­dė­ti“, – sa­kė Aud­ra.

Edi­ta LUKIENĖ

Komentarai
Kiti straipsniai