Sekmadienis, 2019 m. spalio 20 d.

Į Že­mai­ti­ją kū­rė­ją at­ve­dė mei­lė

Va­len­ti­ną Cha­ri­to­no­vą, ki­lu­sį iš Pa­sva­lio ra­jo­no, ly­giai prieš me­tus li­ki­mo ke­liai at­ve­dė į Že­mai­ti­ją. Į jau­no vy­ro gy­ve­ni­mą įsi­py­nu­si vi­sa­ga­lė mei­lė ne­ti­kė­tai pa­su­ko jį vi­sai ki­ta lin­kme. Kad taip nu­tiks, jis net ne­sap­na­vo.
Pa­slap­tin­ga mei­lės jė­ga, su­dre­bi­nu­si jau­no vy­riš­kio gy­ve­ni­mą, at­ve­dė jį į Stal­gė­nus, kur šiuo me­tu V. Cha­ri­to­no­vas ir gy­ve­na su iš­rink­tą­ja Mar­ga­ri­ta. Jie kar­tu au­gi­na sū­nų.

Va­len­ti­nas drą­siai tei­gia, kad mei­lė – gy­ve­ni­mo va­rik­lis, jė­ga, ku­rios vei­kia­mas žmo­gus, re­gis, ga­li vis­ką – ta­da nė­ra ne­įma­no­mų da­ly­kų. Pa­sak pa­šne­ko­vo, ne­ti­kė­ta mei­lė po il­gų blaš­ky­mo­si, nu­si­vy­li­mo, pra­ra­di­mų me­tų vis­ką su­dė­lio­jo į vie­tas, su­tei­kė sta­bi­lu­mo, pil­nat­vės jaus­mą bei ra­my­bę.
Šiek tiek per tris­de­šimt per­ko­pęs V. Cha­ri­to­no­vas per­nai lie­pą pra­dė­jo dirb­ti Plun­gės kul­tū­ros cen­tre ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riu­mi, nuo spa­lio įkū­rė vai­kų klu­bą – „kre­a­ty­vi­nę“ (kū­ry­bi­nę) gru­pę „Mi­ra­žas“, kur mo­ko jau­nuo­sius plun­giš­kius fo­to­gra­fa­vi­mo, fil­ma­vi­mo, mon­ta­vi­mo, ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo me­no, kar­tu su vai­kais ku­ria mu­zi­ką, fil­mus bei at­lie­ka daug ki­tų kū­ry­bi­nių dar­bų. Be to, jau­nas vy­ras dar ir di­džė­jau­ja, mo­ko­si pie­ši­mo sub­ti­ly­bių.
Ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rius pa­sa­ko­jo, kad 2005-ai­siais Pa­sva­ly­je bai­gė mo­kyk­lą ir iš­vy­ko stu­di­juo­ti į Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tą, kur krim­to et­no­lo­gi­jos moks­lus. Vė­liau te­ko gy­ven­ti Kau­ne, Vil­niu­je, Klai­pė­do­je. Tris mė­ne­sius Va­len­ti­nas pra­lei­do Is­pa­ni­jos sos­ti­nė­je Mad­ri­de. Ir vi­sur ieš­ko­jo ra­my­bės ir sta­bi­lu­mo, troš­ko su­si­kur­ti tvir­tą pa­grin­dą po ko­jo­mis. To il­gai ne­ra­do, kol, pa­sak jo, ne­su­ti­ko sa­vo Mar­ga­ri­tos…
Va­len­ti­nas džiau­gia­si at­vy­kęs į Že­mai­ti­ją. Čia su­ti­ko daug ge­rų, nuo­šir­džių žmo­nių, tu­rin­čių sa­vi­tų, mie­lų šir­džiai sa­vy­bių. „Ne vel­tui Plun­gės her­be pa­vaiz­duo­ta pi­ra­mi­dė su Die­vo aki­mi. Ji tar­si lai­mi­na jus, plun­giš­kiai, nes esa­te ypa­tin­gi. Že­mai­čiai la­bai stip­rūs dva­siš­kai, gi­liau mąs­tan­tys, iš­ma­nan­tys daug da­ly­kų, su jais ga­li­ma pa­kal­bė­ti įvai­rio­mis te­mo­mis“, – ne­gai­lė­jo liaup­sių su­tik­tiems žmo­nėms iš Aukš­tai­ti­jos at­vy­kęs ir šiuo me­tu Plun­gės kul­tū­ros cen­tre dir­ban­tis ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rius.
Jis pa­brė­žė, kad ir Že­mai­ti­jos gam­ta ypa­tin­ga. Va­len­ti­nas jau pa­ma­tė ne­ma­žai di­džiu­lį įspū­dį pa­li­ku­sių Že­mai­ti­jos pi­lia­kal­nių. Jų be­veik nė­ra ly­gu­mo­mis pa­si­žy­min­čia­me Pa­sva­lio kraš­te. Jau­na­sis pa­sva­lie­tis ne­li­ko abe­jin­gas iš ki­tų Lie­tu­vos re­gio­nų iš­si­ski­rian­čiai Že­mai­ti­jos pa­ke­lė­se įkur­din­tų kop­ly­tė­lių gau­sai. Ta­čiau be­ne la­biau­siai jį su­ža­vė­jo že­mai­čių tar­mė, ku­rią šia­me re­gio­ne gy­ve­nan­tys žmo­nės puo­se­lė­ja ir sau­go. Kaip sa­kė Va­len­ti­nas, nė vie­na ki­ta tar­mė nė­ra to­kia įdo­mi, ypa­tin­ga ir ryš­ki kaip že­mai­čių. „Man dar ne­te­ko gir­dė­ti to­kios nuo­sta­bios ir ypa­tin­gai skam­ban­čios šnek­tos“, – že­mai­čių kal­bos ypa­tu­mais ža­vė­jo­si jau­na­sis pa­šne­ko­vas.
Nuo pra­ei­tų me­tų lie­pos Kul­tū­ros cen­tre dir­ban­tis Va­len­ti­nas sa­kė, kad plun­giš­kiams jau te­ko su­reng­ti apie 10 įvai­rių ren­gi­nių.
Pa­sak pa­šne­ko­vo, la­biau­siai Plun­gės jau­ni­mui, me­no ir kul­tū­ros žmo­nėms pa­ti­ko ren­gi­nys „Po­kal­biai +“, ku­rį ne­se­niai organizavo Kul­tū­ros cen­tre. Jo me­tu vy­ko po­kal­bis „Mu­zi­kos įra­šų lei­dy­ba Plun­gė­je“ su Mar­ku Ada­mu Ha­rol­du ir „Ko­jos so­pa“. Nuo 2005-ųjų Lie­tu­vos sos­ti­nė­je gy­ve­nan­tis bri­tas Ha­rol­das yra or­ga­ni­za­ci­jos „Mu­sic ex­port fund“ įkū­rė­jas ir va­do­vas. Kaip sa­kė Va­len­ti­nas, tai – ypač ryš­ki, įdo­mi ir ta­len­tin­ga as­me­ny­bė, tu­rė­ju­si ką pa­pa­sa­ko­ti su­si­rin­ku­siems į ren­gi­nį plun­giš­kiams. M. A. Ha­rol­das yra ir mu­zi­kos pla­tin­to­jas, ak­ty­vis­tas, po­li­ti­kas, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos li­be­ra­lų są­jū­džio są­ra­še iš­rink­tas į 2015–2019 me­tų Vil­niaus mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bą. Jis ta­po pir­muo­ju už­sie­nio pi­lie­čiu, iš­rink­tu į Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bą. Be to, kaip sa­kė ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rius, šio įdo­maus pa­šne­ko­vo, at­vy­ku­sio iš Vil­niaus, pri­ori­te­tas – nak­ti­nis gy­ve­ni­mas. Jis net pri­pa­žin­tas Vil­niaus „nak­ti­niu me­ru“. Taip pat yra lie­tu­vių re­ži­sie­riaus Ro­mo Za­ba­raus­ko fil­mo „Strei­kas“ gar­so ta­ke­lio re­ži­sie­rius.
Ši Lie­tu­vos pa­dan­gė­je su­spin­du­si žvaigž­dė – bu­vęs Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės oro pa­jė­gų pi­lo­tas, sa­vo gy­ve­ni­mo lai­mę ir pras­mę at­ra­dęs Vil­niu­je, į Lie­tu­vą at­ve­žęs „dubs­tep“ mu­zi­ką – tik­rai tu­rė­jo ką pa­pa­sa­ko­ti jau­nie­siems mu­zi­kan­tams, at­li­kė­jams, trokš­tan­tiems iš­plauk­ti į pla­tes­nius van­de­nis.
Va­len­ti­nas pa­sa­ko­jo, kad ieš­ko, no­ri at­vež­ti į Plun­gę ir ži­niask­lai­dos at­sto­vams įdo­mių te­mų, ku­rio­mis jie ga­lė­tų pa­dis­ku­tuo­ti su dau­giau ma­čiu­siais, daug ke­lia­vu­siais ir pa­ty­ru­siais pa­šne­ko­vais.
„Vie­nas įdo­mes­nių šiuo me­tu Lie­tu­vo­je įgy­ven­di­na­mų pro­jek­tų „Na­no­ok“. Tai – šiuo­lai­ki­nių me­di­jų agen­tū­ra, vie­ni­jan­ti žur­na­lis­ti­nius, do­ku­men­ti­nius bei kū­ry­bi­nius pro­jek­tus. „Na­no­ok“ yra VšĮ „Do­ku­me­di­ja“ pa­sa­ko­ji­mų plat­for­ma, įkur­ta 2014 m. šiuo­lai­ki­nės žur­na­lis­ti­kos at­sto­vų Ber­tos Til­man­tai­tės ir Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo. Jie – pa­ty­rę fo­to­žur­na­lis­tai, mul­ti­me­di­jų kū­rė­jai bei do­ku­men­ti­nių pa­sa­ko­ji­mų pro­fe­sio­na­lai, dir­ban­tys prie įvai­rių kū­ry­bi­nių pro­jek­tų. Sa­vo dė­me­sį pa­sky­rę iš­skir­ti­nėms is­to­ri­joms ir ori­gi­na­lioms jų for­moms, jie ga­lė­tų pa­si­da­lin­ti pa­tir­ti­mi ir su plun­giš­kiais žur­na­lis­tais. „Na­no­ok“ tiks­las – mes­ti iš­šū­kį nu­si­sto­vė­ju­sioms nor­moms ir ste­re­o­ti­pams, kvies­ti dis­ku­tuo­ti, įkvėp­ti pro­ce­sui“, – pa­sa­ko­jo V. Cha­ri­to­no­vas ir pri­dū­rė, kad jo tiks­las – įdieg­ti kuo dau­giau nau­jo­vių, at­vež­ti į Plun­gę kuo įdo­mes­nių pro­jek­tų bei vi­siems pa­ro­dy­ti, ką lie­tu­vių tau­ta tu­ri ge­ro, uni­ka­laus.
Va­len­ti­nas pa­sa­ko­jo, kad per­nai spa­lį įkur­to­je „kre­a­ti­vi­nė­je“ (kū­ry­bi­nė­je) gru­pė­je „Mi­ra­žas“ fo­to­gra­fuo­ja, ku­ria mu­zi­ką, fil­mus, ra­šo sce­na­ri­jus, at­lie­ka ki­tus kū­ry­bi­nius dar­bus de­šimt 8–16 me­tų vai­kų. „Ma­no dar­bo su vai­kais tiks­las – įkur­ti ma­žų­jų pro­diu­se­rių cen­trą. Kad vai­kai, ku­riuos mo­kiau, bai­gę mo­kyk­las ir iš­ėję į sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mo ke­lią, ne­ap­leis­tų šio įdo­maus dar­bo, pasitelkę šiuo­lai­ki­nes tech­no­lo­gi­jas, fil­muo­tų, mon­tuo­tų, kur­tų mu­zi­ką“, – apie ne­se­niai kul­tū­ros cen­tre įkur­tos gru­pės veik­lą pa­sa­ko­jo Va­len­ti­nas.
Prieš me­tus Že­mai­ti­jo­je ap­si­sto­jęs aukš­tai­tis bu­vo at­vi­ras ir pri­si­pa­ži­no, kad te­ko dirb­ti daug įvai­rių dar­bų, kol at­ra­do ma­lo­nu­mą tei­kian­tį kū­ry­bi­nį dar­bą. Pa­sa­ko­jo, kad te­ko pa­dir­bė­ti ir bal­dų fab­ri­ke, ir te­le­ko­me, ir mo­kyk­lo­je bu­dė­to­ju. Dir­bo ir Ru­sų kul­tū­ros cen­tro ad­mi­nist­ra­to­riu­mi, bu­vo vie­šo­sios įstai­gos „Al­ter­na­ty­vus bal­sas“ di­rek­to­riu­mi. Len­ki­jo­je te­ko ra­gau­ti ir sta­ty­bi­nin­ko duo­nos, o gy­ven­da­mas Kau­ne, dir­bo mai­ti­ni­mo įstai­go­je „Bar­bo­ra“, kur iš­ve­žio­jo po mies­tą gy­ven­to­jų už­sa­ky­tą mais­tą.
Ta­čiau nie­kur per il­gai ne­už­si­bū­da­vo. Dir­bant įvai­rius ir, kaip pa­brė­žė, šir­džiai ne­mie­lus dar­bus, vis­kas lū­žo, du­žo, kri­to iš ran­kų, ne­si­se­kė.
Iš ūki­nin­kų šei­mos ki­lęs vai­ki­nas ne­ga­lė­jo su­pras­ti, ko­dėl ne­si­se­ka, ne­ran­da sa­vęs. „Gal pa­vel­dė­jau pro­se­ne­lio ge­nus? Jis bu­vo mu­zi­kan­tas, be ga­lo kū­ry­bin­ga as­me­ny­bė, tad gal tai per­si­da­vė man?“ – re­to­riš­kai klau­sė pa­šne­ko­vas.
Be ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo, kū­ry­bi­nio dar­bo su vai­kais, Va­len­ti­nas dar ir di­džė­jau­ja. Ne­se­niai ka­vi­nė­je „Kul­tū­ra“ vy­ko mu­zi­ki­nis ren­gi­nys „Kul­tū­rin­gas va­ka­rė­lis“. Į ren­gi­nį, su­bū­ru­sį apie 20 vie­ti­nių, bu­vo at­vy­kę ir Va­len­ti­no drau­gų iš Kau­no bei Vil­niaus. Vi­si pui­kiai pra­lei­do va­ka­rą, ben­dra­vo, da­li­jo­si pa­tir­ti­mi.
Kaip pa­sa­ko­jo Va­len­ti­nas, ne­se­niai ra­do dar vie­ną po­mė­gį – pie­ši­mą. Kai­my­nys­tė­je Stal­gė­nuo­se gy­ve­nan­tis pie­ši­mo meist­ras Vi­das Vag­no­rius pa­kvie­tė jį į sa­vo stu­di­ją, kur jau te­ko nu­pieš­ti ne vie­ną pie­ši­nį. Ta­čiau, pa­sak Va­len­ti­no, jis mėgs­ta pieš­ti vie­nu­mo­je, kai at­ei­na įkvė­pi­mas.
Me­nui ne­abe­jin­gas ir kul­tū­rą puo­se­lė­jan­tis jau­nas, bet ne­ma­žą gy­ve­ni­miš­ką pa­tir­tį su­kau­pęs vy­riš­kis sa­ko, kad kiek­vie­nas esa­me at­sa­kin­gas už sa­vo gy­ve­ni­mą. Jei daug dirb­si­me ir nuo­šir­džiai ei­si­me sa­vi­re­a­li­za­ci­jos link, pa­siek­si­me vis­ko, ko trokš­ta­me, ir tik­rai tap­si­me lai­min­gi. „Lin­kė­čiau vi­siems mąs­ty­ti, veik­ti at­sa­kin­gai, ne­bi­jo­ti vie­šai iš­tran­sliuo­ti sa­vo su­ge­bė­ji­mų ir no­rų bei iš­lais­vin­ti sa­vo as­me­ny­bes iš varž­tų, ku­rie ne vie­ną mū­sų la­bai stip­riai ver­žia. Ir, ži­no­ma, vis­ką rei­kia da­ry­ti su mei­le“, – sėk­mės re­cep­tu da­li­jo­si Va­len­ti­nas.
Pa­ty­ręs daug ne­ma­lo­nu­mų, pra­ra­di­mų, nu­si­vy­lęs gy­ve­ni­mu, Va­len­ti­nas su­ge­bė­jo iš­lip­ti ir iš nar­ko­ti­kų liū­no. Su­ti­kęs mei­lę, pra­dė­jo vis­ką nuo pra­džių. Iš nau­jo pa­ti­kė­jęs gy­ve­ni­mu jau­nas vy­ras dė­kin­gas ir Plun­gės kul­tū­ros cen­tro di­rek­to­riui Ro­mui Ma­tu­liui, ku­ris, vai­ki­nui at­ėjus tie­siog iš gat­vės ir pa­siū­lius idė­ją pro­jek­tui, net ne­su­abe­jo­jo jo ge­rais no­rais ir pa­kvie­tė dirb­ti.
„Svar­biau­sia – šva­rios min­tys, nuo­šir­du­mas, bu­vi­mas sa­vi­mi, ir vis­kas eis kaip iš pyp­kės. Nie­ka­da ne­nu­ver­tin­ki­me žmo­nių, nes vis­kas grįž­ta bu­me­ran­gu. Šian­dien ga­li bū­ti tur­tin­gas, o ry­toj – vis­ko ne­tek­ti. Tad ne­smer­ki­me tų, ku­riems šian­dien ne­pa­si­se­kė. Ne­ži­no­me, ką at­neš ry­to­jus. Lie­tu­vos him­ne skam­ba: „Vie­ny­bė te­žy­di…“ De­ja, tos vie­ny­bės pas mus kol kas nė­ra. Iš­kel­ti tri­spal­vę ir su­gie­do­ti him­ną ne­pa­kan­ka, rei­kia vis­ką jaus­ti šir­di­mi ir ką nors ge­ro pa­da­ry­ti „var­dan tos Lie­tu­vos…“ – pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­kęs kal­bė­jo Plun­gės kul­tū­ros cen­tro ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rius V. Cha­ri­to­no­vas, ti­kin­tis, kad tik pats žmo­gus at­sa­kin­gas už sa­vo lai­mę.

 

Edi­ta LUKIENĖ

 

Nuotraukoje: V. Charitonovas renginio „Putos“ metu dovanojo plungiškiams nuostabią muziką.

Komentarai
Kiti straipsniai