Sekmadienis, 2019 m. rugpjūčio 25 d.

Ro­kas Mil­vy­das: „Žo­lė vi­suo­met at­ro­do ža­les­nė ki­ta­me kran­te“

Mū­sų ša­ly­je jau ta­po nor­ma, kad daug jau­nų žmo­nių, bai­gu­sių aukš­tuo­sius moks­lus ar jų ne­bai­gu­sių, lai­mės pa­trau­kia ieš­ko­ti į sve­ti­mas ša­lis. Daž­niau­siai jau­nuo­liai ren­ka­si Skan­di­na­vi­jos ša­lis ar­ba An­gli­ją, nes ma­no, kad gy­ve­ni­mas čia ro­žė­mis klo­tas.
Ta­čiau plun­giš­kis Ro­kas Mil­vy­das tra­di­ci­ne emig­ra­ci­jos kryp­ti­mi ne­su­si­do­mė­jo. Dvi­de­šimt ket­ve­rių vai­ki­nas taip pat ne­pa­no­ro sek­ti ir, jo ma­ny­mu, Lie­tu­vo­je nu­si­sto­vė­ju­siu, nu­si­bo­du­siu stan­dar­ti­niu gy­ve­ni­mo mo­de­liu: bai­gus moks­lus, pra­dė­ti kar­je­rą, ku­ri tęs­tų­si 45-erius me­tus, iki pen­si­jos. O po to li­ku­sį gy­ve­ni­mą gai­lė­tis, kad nie­ko to­liau sa­vo no­sies ne­pa­ma­tei, nie­ko ne­iš­ban­dei…

Tad, bai­gęs stu­di­jas vie­na­me iš Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų, Ro­kas 2017-ųjų spa­lio 3 die­ną iš­vy­ko į Kam­bo­džą – į eg­zo­tiš­ką ša­lį piet­ry­čių Azi­jo­je, prie Tai­lan­do įlan­kos. Į ša­lį, ku­ri šiau­rės va­ka­ruo­se ri­bo­ja­si su Tai­lan­du, šiau­rė­je – su La­o­su, ry­tuo­se – su Viet­na­mu. Pa­sak jau­nuo­lio, jam norėjosi sužinoti, kaip išgyventi sunkiai besiverčiančioje šalyje, išbandyti viską, ko dar nebuvo patyręs. Jam atrodė, kad „žo­lė vi­suo­met ža­les­nė ki­ta­me kran­te“, o stu­di­jų me­tais pa­dir­bė­jus Nor­ve­gi­jo­je bei An­gli­jo­je, jau­nuo­lio ne­be­trau­kė grįž­ti. Iš­šū­kių ne­bi­jan­čiam vai­ki­nui šio­se ša­ly­se bu­vo ne­įdo­mu ir nuo­bo­du: siekė kažko sudėtingesnio.
Kaip pa­sa­ko­jo Ro­kas, į Viet­na­mą at­vy­ko ir įsi­dar­bi­no an­glų kal­bos mo­ky­to­ju su­au­gu­sių­jų cen­tre vi­sai ne­se­niai, 2018-ųjų spa­lio 5 die­ną. Nuo­la­ti­nis skur­das ir ab­sur­diš­ki da­ly­kai, vy­rau­jan­tys Kam­bo­džo­je, jau­nam ir per­spek­ty­viam jau­nuo­liui, ki­lu­siam iš Plun­gės, pa­sak jo, tie­siog nu­si­bo­do. Viet­na­me yra di­des­nės ga­li­my­bės.
Me­tus Kam­bo­džo­je gy­ve­nęs Ro­kas pa­sa­ko­jo, kad šios Piet­ry­čių Azi­jos šalies žmo­nės yra šil­tes­ni, pa­pras­tes­ni ir nuo­šir­des­ni už lie­tu­vius ir ap­skri­tai už vi­sus eu­ro­pie­čius. Khme­rai (Kam­bo­džos pi­lie­čiai) – sa­vo­tiš­ki žmo­nės, gy­ve­nan­tys la­bai už­da­rą gy­ve­ni­mą, nie­ka­da nie­kur ne­iš­vyks­tan­tys iš sa­vo ša­lies. Tad vis­kas, kas ne­įpras­ta, jiems yra „fo­reign“, t. y. sve­ti­ma.
An­glų kal­bos mo­ky­to­ju Viet­na­me dir­ban­tis plun­giš­kis pa­sa­ko­jo, kad toks šios ša­lies žmo­nių už­da­ras gy­ve­ni­mo bū­das, nau­jo­vių ne­pri­pa­ži­ni­mas su­si­jęs su tuo, kad Kam­bo­džos gy­ven­to­jai pa­ly­gi­nus ne­se­niai pa­ty­rė mark­sis­ti­nį ge­no­ci­dą (1975–1979 me­tais ša­ly­je vy­ra­vo Khmer Rou­ge re­ži­mas, ku­rio me­tu bu­vo iš­žu­dy­ta net 25 proc. gy­ven­to­jų. Dau­giau­sia nu­ken­tė­jo iš­si­la­vi­nę žmo­nės: mo­ky­to­jai, dak­ta­rai, įvai­rių moks­lo sri­čių spe­cia­lis­tai bei ki­ti. Tad smū­gis ša­liai bu­vo di­džiu­lis: tau­tos in­te­lek­tas kri­to, ir tai la­bai stip­riai jau­čia­si kas­die­ni­nia­me khme­rų gy­ve­ni­me.
Kaip pa­sa­ko­jo Ro­kas, Kam­bo­džos gy­ven­to­jams ne­eg­zis­tuo­ja ry­to­jus. At­lik­ti vi­sus rei­kia­mus dar­bus ar tvar­ky­ti rei­ka­lus su jais rei­kia čia ir da­bar, nes jei pa­sa­kys „ry­toj“, tai reikš, kad pa­mirš… „Žmo­nės džiau­gia­si, kad šian­dien tu­ri sau­ją ry­žių, o kas bus ry­toj, jie ne­pla­nuo­ja…“ – apie skur­džiai gy­ve­nan­čius vie­ti­nius pa­sa­ko­jo Ro­kas.
Ne­pai­sant to, khme­rai la­bai drau­giš­ki, jiems tin­ka po­sa­kis: „Kuo ma­žiau tu­rės – tuo dau­giau pa­si­da­lins“.
Ši ša­lis, kaip pa­sa­ko­jo jau­na­sis an­glų kal­bos mo­ky­to­jas, yra skur­džiau­sia piet­ry­čių Azi­jo­je. Pa­gal ko­rup­ci­ją (po Šiau­rės Ko­rė­jos ir Af­ga­nis­ta­no) pa­sau­ly­je už­ima tre­či­ą­ją vie­tą. Tad žmo­nės ir vi­sa ša­lis iš tik­rų­jų at­ro­do la­bai skur­džiai. Jiems tai įpras­ta, nes ki­to­kio gy­ve­ni­mo ne­įsi­vaiz­duo­ja, tad ne­at­ro­do su­kaus­ty­ti ar su­var­žy­ti.
Kam­bo­dža yra tro­pi­kų kli­ma­to zo­no­je, tad šal­čiau­sią žie­mą tem­pe­ra­tū­ra bū­na 16–18 laips­nių ši­lu­mos. Pra­si­dė­jus se­zo­ni­nėms liū­tims, kar­tais iš­ti­sai ly­ja net dvi sa­vai­tes. Pa­sak Ro­ko, yra bu­vę, kad iš­kri­to 63,5 cm lie­taus per dvi die­nas (tai re­kor­das nuo 1975 m.).
Šio­je ša­ly­je nė­ra jo­kio so­cia­li­nio sek­to­riaus (pen­si­jų, ne­dar­bo pa­šal­pų, mo­ti­nys­tės atos­to­gų, in­va­li­du­mo iš­mo­kų ir ki­tų so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų). „Čia įgy­tas ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas tau ne­pri­klau­so… Tu jį re­a­liai iš­si­nuo­mo­ji iš vals­ty­bės šim­tui me­tų“, – apie ša­lies ypa­tu­mus pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.
Ša­lis re­a­liai gy­ve­na au­to­ri­ta­ri­nia­me re­ži­me, nors ofi­cia­liai yra de­mok­ra­ti­nė ir tu­ri 50 par­ti­jų. Iš tie­sų val­do vie­nas as­muo ir jo šei­ma (Hun Sen). Pa­pras­ti žmo­nės bi­jo ne­pa­klus­ti re­ži­mui, prieš­ta­rau­ti ar ki­taip reikš­ti ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, jie tie­siog apie tai neš­ne­ka. Jei kas per aktyviai reiškiasi, paprasčiausiai dingsta.
„Kam­bo­džo­je ne­ga­lio­ja sa­ni­ta­ri­niai ar hi­gie­ni­niai rei­ka­la­vi­mai. Tur­gu­je ant že­mės mė­to­si žu­vys, iš­kri­tu­sios iš du­bens, ir nie­kam tai ne­rū­pi. Šiukš­lių nie­kas ne­ve­ža, jos tie­siog iš­me­ta­mos į upę. O su­te­mus į gat­ves iš­bė­ga iš­al­ku­sios „nak­ti­nės per­so­nos“ – ka­ti­no dy­džio žiur­kės, ku­rių čia be­ga­lės, ir di­džiu­liai ta­ra­ko­nai. Ta­čiau ir prie jų ga­li­ma pri­pras­ti“, – įspū­džiais da­li­jo­si Ro­kas.
Pa­sak plun­giš­kio, la­bai liūd­na, kai de­šim­ties me­tų vai­kus tė­vai pri­ver­čia mes­ti mo­kyk­las ir ei­ti į gat­vę už­dar­biau­ti, pra­šy­ti iš­mal­dos ar par­da­vi­nė­ti men­knie­kius. Ne­ga­na to, yra ir sek­su­a­li­nes pa­slau­gas tei­kian­čių ne­pil­na­me­čių. Vi­sa tai čia nor­ma.
Ypač Ro­ką nu­ste­bi­no vie­ti­nė po­li­ci­ja. „Pa­rei­gū­nai dir­ba nuo 8 iki 17 va­lan­dos, bet kai pri­rei­kia, jų ne­bū­na. Po­li­ci­nin­kų dar­bas – „už­si­dirb­ti“ sau al­gą, t. y. rink­ti ky­šius prie­ka­biau­jant prie už­sie­nie­čių dėl ta­ria­mų pa­žei­di­mų. Ta­ria­ma bau­da sie­kia 2–5 do­le­rius.
Plun­giš­kį nu­ste­bi­no ir me­di­kų dar­bas. Grei­to­sios pa­gal­bos spe­cia­lis­tų mi­ru­siam as­me­niui ge­riau ne­kvies­ti (vie­ti­niai ir ne­kvie­čia), nes iš­kvie­tęs tu­ri su­mo­kė­ti už „kū­no“ iš­lai­das, nors mi­ru­sy­sis nė­ra nei pa­žįs­ta­ma­s, nei ar­ti­ma­sis.
„Eis­mas ša­ly­je tra­giš­kas. Kas kaip no­ri, taip ir va­žiuo­ja. Kas pir­mes­nis, tas gud­res­nis. Jei ne­sto­vi kur ne­to­li po­li­ci­ja, ga­li­ma va­žiuo­ti ir de­gant rau­do­nam švie­so­fo­ro sig­na­lui. Juk po­li­ci­ja ne­ma­to… Po­pu­lia­riau­sia trans­por­to prie­mo­nė čia – mo­to­cik­las, ant ku­rio tra­di­ciš­kai tel­pa 2 žmo­nės, bet man pa­čiam yra te­kę va­žiuo­ti ke­tu­rie­se. Bet tai yra juo­kas, pa­ly­gi­nus su vie­ti­niais, ku­rie mo­to­cik­lu ve­ža vis­ką: gy­vas kiau­les, 5–7 as­me­nis, bal­dus, ku­riuos kar­tais ga­be­na iš­kart dviem mo­to­cik­lais“, – pa­sa­ko­jo Ro­kas.
„Iš pra­džių ste­bi­no vis­kas. Gy­ven­da­mas An­gli­jo­je ar Nor­ve­gi­jo­je, ma­niau, kad mes, lie­tu­viai, la­bai ski­ria­mės nuo jų, bet kai at­vy­kau į Azi­ją, su­pra­tau, kad Eu­ro­pos gy­ven­to­jai yra pa­na­šūs. Bet ga­liau­siai prie vis­ko pri­pran­ti, vis­kas pa­si­da­ro nor­ma“, – pa­ste­bė­ji­mais da­li­jo­si Ro­kas.
Da­bar Viet­na­me gy­ve­nan­tis plun­giš­kis pla­nuo­ja ap­lan­ky­ti ar­ti­muo­sius ir gim­tą­jį mies­tą. Ro­kas la­bai pa­si­il­go lie­tu­viš­ko mais­to, bet grįž­ti vi­sam lai­kui kol kas ne­ke­ti­na. Jis be ga­lo di­džiuo­ja­si su­pra­tin­gais tė­vais, ku­rie pa­lai­ko ir su­pran­ta jo jau­nat­viš­kas am­bi­ci­jas bei no­rus. Ma­ty­da­mi sū­naus no­rą gy­ven­ti ir dirb­ti to­li­mo­je ša­ly­je, apie ku­rią ki­ti net sva­jo­ti bi­jo, su­si­tai­kė su tuo ir pri­ta­ria jo pa­si­rin­ki­mui.
Jau­na­sis an­glų kal­bos mo­ky­to­jas šiuo me­tu gy­ve­na Vietnamo Da Nang mieste, ku­ris tu­ri 1 mi­li­jo­ną gy­ven­to­jų. Šia­me mies­te, pa­sak Ro­ko, gy­ven­ti la­bai įdo­mu, nes ga­li­ma pri­si­gal­vo­ti įvai­riau­sių veik­lų, pra­smin­gai leis­ti lais­va­lai­kį. Mi­li­jo­ni­nia­me mies­te yra dau­giau pra­mo­gų nei Vil­niu­je: čia, jei no­ri, ga­li­ plau­kio­ti ban­glen­tė­mis ar už­si­im­ti ki­ta spor­to ša­ka. Ne­to­li na­mų – gol­fo aikš­ty­nas. Ku­ror­ti­nia­me Viet­na­mo mies­te yra daug mu­zie­jų, van­dens par­ko at­rak­cio­nų, taip pat klu­bų ir ba­rų.
Pa­grin­di­nis mais­tas – ry­žiai, iš ku­rių ga­mi­na­ma la­bai daug pa­tie­ka­lų.
Ro­kas pa­sa­ko­jo, kad re­tai val­go vie­ti­nį mais­tą, ge­riau pats ga­mi­na­si na­muo­se ar­ba lan­ko­si eu­ro­pie­tiš­ko mais­to įstai­go­se. Ta­čiau la­biau­siai mėgs­ta in­diš­ką mais­tą.
Ro­kas pri­pra­to prie šios ša­lies keis­te­ny­bių ir grįž­ti į Lie­tu­vą ne­ke­ti­na. Ne­bi­jan­tis gy­ve­ni­mo iš­šū­kių jau­nuo­lis kiek­vie­nam lin­ki su­ras­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią ir ne­mes­ti jo iš­ki­lus pir­miems sun­ku­mams. Šio­je eg­zo­tiš­ko­je ša­ly­je plungiškis jau spė­jo iš­si­ko­vo­ti vie­tą po sau­le. Jį vie­ti­niai ger­bia ir ver­ti­na. Jo dar­bas čia la­bai rei­ka­lin­gas. Be to, čia įdo­mu ir ne­nu­obo­du gy­ven­ti. Ne vel­tui liau­dies iš­min­tis by­lo­ja, kad sa­vam kraš­te pra­na­šu ne­bū­si.

Daugiau nuotraukų iš egzotiškos šalies rasite instagram – „kas.romil“

Edi­ta LUKIENĖ

Nuotraukoje: Rokas Angkor War (Kambodža), Siem Reap.

Komentarai
Kiti straipsniai