Ka­lė­dų me­dis

Šv. Ka­lė­dos – di­džiau­sia šven­tė pa­sau­ly­je, kai mi­ni­mas Jė­zaus Kris­taus gi­mi­mas. Ši šven­tė yra ta­pu­si ir mū­sų kul­tū­ros da­li­mi bei tra­di­ci­ja.
Šiuo me­tu dau­gu­mai šv. Ka­lė­dos ne­įsi­vaiz­duo­ja­mos be do­va­nų, Ka­lė­dų Se­ne­lio, gau­saus sta­lo bei vie­no pa­grin­di­nių at­ri­bu­tų – pa­puoš­tos Ka­lė­dų eg­lės.
Se­no­vės egip­tie­čiai per Ka­lė­das kaip puoš­me­nas nau­do­jo pal­mes, o ro­mė­nai rink­da­vo­si eg­lę kaip pa­va­sa­rio ža­lu­mos pra­na­šę.
Is­to­riš­kai Vi­du­rio Eu­ro­po­je ka­lė­di­nio me­de­lio pra­di­nin­ke lai­ko­ma Vo­kie­ti­ja (XVI am­žiu­je), kai karš­tai ti­kin­tys krikš­čio­nys na­mo par­si­neš­da­vo eg­lu­tę, o jei jų ne­bū­da­vo, puoš­da­vo iš me­džio pa­sta­ty­tas pi­ra­mi­des. Jas ap­dė­lio­da­vo eg­li­ša­kė­mis ir puoš­to­mis žva­kė­mis.
Šiuo me­tu gy­vų ka­lė­di­nių me­de­lių pa­klau­sa Eu­ro­pos rin­ko­je sie­kia ne­to­li 50 mi­li­jo­nų me­džių kiek­vie­nais me­tais, tuo me­tu JAV – apie 35 mln. No­rint pa­ten­kin­ti to­kią di­de­lę rin­ką, yra vei­sia­mos ka­lė­di­nių me­de­lių plan­ta­ci­jos. Pa­gal iš­au­gi­na­mą jų skai­čių plan­ta­ci­jo­se, Eu­ro­po­je šiuo me­tu pir­mau­ja Da­ni­ja, ku­ri apie 90 proc. iš­au­gin­tos pro­duk­ci­jos eks­por­tuo­ja į ki­tas Eu­ro­pos ša­lis (Pran­cū­zi­ją, Di­dži­ą­ją Bri­ta­ni­ją, Vo­kie­ti­ją).
Daž­niau­sias au­gi­na­mas Ka­lė­dų me­dis yra pa­pras­to­ji eg­lė (Pi­cea abies). Tai ant­ras pa­gal pa­pli­ti­mą me­dis Lie­tu­vo­je, tad grei­čiau­siai dau­gu­ma eg­lu­čių, ku­rias puo­šė­te vai­kys­tė­je, bu­vo bū­tent šis me­de­lis. Vis dėl­to mū­sų įpras­ta eg­lu­tė tu­ri vie­ną trū­ku­mą, ly­gi­nant su ki­to­mis rū­ši­mis: ji gau­siai me­ta spyg­lius, o po šven­čių se­zo­no per­so­din­ta lau­ke daug kam ne­at­ro­do taip įdo­miai kaip ki­ti šios rū­šies au­ga­lai.
Pas­ta­ruo­ju me­tu vie­na po­pu­lia­riau­sių eg­lių yra dy­gio­ji eg­lė (Pi­cea pun­gens). Nors dau­gu­ma ją va­di­na si­dab­ri­ne. Ši eg­lu­tė pa­si­žy­mi si­dab­riš­ka, net į mels­vu­mą spal­va, ta­čiau per­kant ne­rei­kia bi­jo­ti ir ki­tų at­spal­vių, nes ji „mėgs­ta“ va­ri­juo­ti. Tie­sa, ne­pai­sant gro­žio, ši eg­lu­tė pa­tei­si­na sa­vo var­dą – dy­gio­ji, nes jos spyg­liai iš tie­sų ga­na dy­gūs, tad ga­li bū­ti ma­žiau ma­lo­nu to­kią eg­lu­tę puoš­ti, o ypač – nu­puoš­ti.
Šiurkš­čio­ji eg­lė (Pi­cea as­pe­ra­ta) yra tar­si tar­pi­nis va­rian­tas tarp si­dab­ri­nės ir pa­pras­to­sios eg­lių – ji tan­ki, trum­pais spyg­liu­kais. Spal­va ji pri­me­na pa­pras­tą­ją eg­lę, ta­čiau yra de­ko­ra­ty­ves­nė.
Ki­ta pa­pras­to­sios eg­lu­tės al­ter­na­ty­va ga­li tap­ti ser­bi­nė eg­lė (Pi­cea omo­ri­ka), ku­ri spyg­lių smul­ku­mu pri­me­na pa­pras­tą­ją eg­lę, ta­čiau yra už ją tan­kes­nė. Be to, ji pa­si­žy­mi įdo­miu spal­vin­gu­mu – spyg­lių apa­čia yra si­dab­riš­kai mels­va, tar­si pa­šerkš­ni­ju­si, o vir­šus žals­vas.
Ne­re­tai plan­ta­ci­jo­se au­gi­na­ma ir bal­to­ji eg­lė (Pi­cea glau­ca). Na­tū­ra­liai ji au­ga Šiau­rės Ame­ri­ko­je, pa­si­žy­mi žals­vai pilkš­vo­mis, tan­kio­mis, ta­čiau siau­ro­mis ša­ku­tė­mis, to­dėl ją pa­puo­šus, tam­pa la­bai ele­gan­tiš­ka.
Pre­ky­bos cen­truo­se pir­kė­jai daž­niau­siai ga­li įsi­gy­ti įvai­rių rū­šių kė­nių (Abies). Kė­nių ša­kos kur kas minkš­tes­nės už si­dab­ri­nės eg­lės, jį ma­lo­nu lies­ti, jis ža­les­nis, be to, kė­nis la­bai ge­rai lai­ko spyg­lius, to­dėl ga­li bū­ti puo­šia­mas anks­ti, o nu­puo­šia­mas ge­ro­kai vė­liau nei tra­di­ciš­kai. Me­de­lis yra aro­ma­tin­gas, o po šven­čių pa­si­so­di­nus kie­me, jis at­ro­do ori­gi­na­liau nei eg­lė.
Be­ne re­čiau­siai per šven­tes puo­šia­mas spyg­liuo­tis yra pu­šis (Pi­nus). Jų rū­šių yra la­bai daug, ji pri­klau­so tai pa­čiai šei­mai kaip ir eg­lu­tės ar kė­niai. Šiau­rės Eu­ro­po­je ir JAV įvai­rios pu­šų rū­šys, to­kios kaip pa­pras­to­ji pu­šis (Pi­nus syl­vest­ris), kal­ni­nė pu­šis (Pi­nus mu­go), ita­li­nė pu­šis (Pi­nus pi­nea) ar ked­ri­nė pu­šis (Pi­nus cemb­ra), na­muo­se ne­re­tai tam­pa Ka­lė­di­nių eg­lu­čių al­ter­na­ty­va.
Šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je, be na­tū­ra­lių iš­au­gin­tų ka­lė­di­nių me­de­lių, pla­čiai nau­do­ja­mi il­ga­lai­kiai, ke­le­rius me­tus ga­lin­tys tar­nau­ti dirb­ti­niai me­de­liai. Jie pa­trauk­lūs pir­kė­jams, nes nuo jų ne­by­ra spyg­liai, ga­li­ma įsi­gy­ti bet ku­ria­me pre­ky­bos cen­tre. Vis dėl­to dau­giau kaip 85 pro­cen­tų lie­tu­vių yra lin­kę įsi­gy­ti na­tū­ra­lų me­de­lį. Žmo­nės juos per­ka tur­guo­se, mu­gė­se, pre­ky­bos cen­truo­se ar tie­siai iš au­gin­to­jų, ta­čiau pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai eg­lu­tė nu­ker­ta­ma miš­ke ne­le­ga­liai.
Rei­kia ži­no­ti, kad sa­vi­va­liau­jant miš­ke, da­ro­ma di­de­lė ža­la gam­tai, nes iš­ker­ta­mi gra­žiau­si, o tai reiš­kia – ge­ne­tiš­kai stip­riau­si, pa­lan­kio­je miš­ko vie­to­je au­gan­tys me­de­liai, iš ku­rių at­ei­ty­je su­si­for­muo­tų nau­jas me­dy­nas. Taip pat miš­kų val­dy­to­jams bū­na skau­du, kai eg­lu­čių va­gys įsi­su­ka į at­so­din­to miš­ko plo­tus ir taip pat iš­si­ren­ka gra­žiau­sius ir stip­riau­sius me­de­lius. To­kius at­ve­jus reg­la­men­tuo­ja Lan­ky­mo­si miš­ke tai­syk­lės, ku­rio­se skel­bia­ma, kad kirs­ti ar ki­taip ža­lo­ti me­džius, krū­mus, ki­tus au­ga­lus ir gry­bus, ar­dy­ti miš­ko pa­klo­tę – drau­džia­ma, tai už­trau­kia ad­mi­nist­ra­ci­nę bau­dą.
Vis dėl­to pri­va­taus miš­ko sa­vi­nin­kas sa­vo miš­ke ga­li iš­si­rink­ti ir nu­si­kirs­ti eg­lu­tę, ta­čiau to­kiu at­ve­ju pri­va­lo tu­rė­ti nuo­sa­vy­bę įro­dan­čius do­ku­men­tus.
Per­kant gy­vą Ka­lė­dų me­de­lį ir pla­nuo­jant jį po šven­čių iš­lai­ky­ti, rei­kė­tų pa­tik­rin­ti, ar že­mė va­zo­nė­ly­je nė­ra iš­džiū­vu­si, ar nė­ra pa­žeis­ta šak­nų sis­te­ma. No­rint na­muo­se Ka­lė­dų me­de­lį iš­lai­ky­ti ža­lią ir svei­ką kuo il­giau, pa­tar­ti­na jo­kiu bū­du jo ne­lai­ky­ti prie tie­sio­gi­nių ši­lu­mos šal­ti­nių, ku­rie ga­li iš­džio­vin­ti že­mę bei me­de­lio šak­nis. Tai ra­dia­to­rius, ži­di­nys ar kros­ne­lė, oro kon­di­cio­nie­rius bei šil­do­mos grin­dys.
Tu­rin­tys tiks­lą me­de­lį per­so­din­ti, pri­va­lo jo „ne­pa­bu­din­ti“, tad tręš­ti ne­re­ko­men­duo­ja­ma. Ga­li­ma tik sai­kin­gai pa­lais­ty­ti. Daž­niau­siai au­ga­las pa­bun­da dėl aukš­tes­nės tem­pe­ra­tū­ros ir il­ges­nio bu­vi­mo ši­lu­mo­je, o tai la­bai su­ma­ži­na pri­gi­ji­mo ti­ki­my­bę. Pa­pras­tai pri­gy­ja apie 50–70 proc. po Ka­lė­dų per­so­din­tų eg­lu­čių.
Jau dau­giau nei de­šimt­me­tį VĮ Vals­ty­bi­nių miš­kų urė­di­ja or­ga­ni­zuo­ja ak­ci­ją „Par­si­nešk Ka­lė­das į sa­vo na­mus“, ku­rios me­tu įvai­rio­se Lie­tu­vos vie­to­se miš­ki­nin­kai ne­mo­ka­mai da­li­ja eg­lu­čių bei pu­šai­čių ša­kas. Mė­gė­jams kur­ti – tai pui­ki pro­ga iš ša­kų nu­si­pin­ti Ka­lė­di­nius vai­ni­kus ar ki­taip pa­puoš­ti na­mus.
Sau­sio 6 die­ną be­veik vi­si nu­puo­šia eg­lu­tes, o sa­vi­val­dy­bės įstai­gos ar pri­va­čios ben­dro­vės or­ga­ni­zuo­ja eg­lu­čių su­rin­ki­mą, iš­ve­ži­mą, vė­liau nau­do­ja jas kaip bio­ku­rą. Bū­ki­me at­sa­kin­gi ir su­ti­ki­me šven­tes be pa­pil­do­mų rū­pes­čių.

In­for­ma­ci­ja pa­reng­ta Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos už­sa­ky­mu

S-49