Pirmadienis, 2018 m. gruodžio 17 d.

Se­le­nas – ap­sau­ga nuo sun­kių­jų me­ta­lų

Dau­ge­liui ži­no­ma, kad žu­vis yra sun­kių­jų me­ta­lų, pa­vyz­džiui, gyv­si­dab­rio, šal­ti­nis, bet moks­li­nin­kai tvir­ti­na, kad žu­vy­je esan­tis se­le­nas neut­ra­li­zuo­ja ga­li­mą ža­lą.

Šių die­nų in­dust­ri­nia­me pa­sau­ly­je, ku­rio ore, dir­vo­že­my­je ir van­de­ny­je gau­su ter­ša­lų, sun­kie­ji me­ta­lai, pa­vyz­džiui, gyv­si­dab­ris, ga­li bū­ti pa­vo­jin­gi mū­sų svei­ka­tai. Yra ke­le­tas šio itin kenks­min­go neu­ro­tok­si­no, ga­lin­čio ne­grįž­ta­mai pa­žeis­ti mū­sų sme­ge­nis ir ner­vų sis­te­mą, šal­ti­nių. Dėl to svar­bu kaip įma­no­ma la­biau su­ma­žin­ti sun­kių­jų me­ta­lų po­vei­kį.

 

Ap­sau­gi­nis po­vei­kis
Vie­nas ži­no­miau­sių gyv­si­dab­rio šal­ti­nių yra žu­vis. Įpras­ta ma­ny­ti, kad plėš­rių­jų žu­vų (tu­nų, ryk­lių ir kt.) mė­so­je yra kur kas dau­giau gyv­si­dab­rio, ne­gu esan­čių­jų mi­ty­bos gran­di­nės ga­le, bū­tent dėl to, kad gyv­si­dab­ris kau­pia­si. Nors ši in­for­ma­ci­ja ke­lia ne­ri­mą, Šiau­rės Da­ko­tos uni­ver­si­te­te dir­ban­tis fi­lo­so­fi­jos moks­lų dak­ta­ras, bio­che­mi­kas ir bio­lo­gas Ni­cho­l‘as Rals­to­n‘as tvir­ti­na, kad se­le­nui bū­din­gas ap­sau­gi­nis po­vei­kis – šis ele­men­tas pa­si­žy­mi sa­vy­be „su­riš­ti“ gyv­si­dab­rį.

 

„Su­ri­ša“ gyv­si­dab­rį
„Gyv­si­dab­ris nu­si­tai­ko į se­le­ną ir su­nai­ki­na svar­bius se­le­no bal­ty­mus“, – pa­aiš­ki­no dr. Rals­to­n‘as, – „tai­gi jei jū­sų or­ga­niz­me pa­kan­ka se­le­no, jis ga­li ap­sau­go­ti sme­ge­nis nuo kenks­min­go gyv­si­dab­rio po­vei­kio“. Moks­li­nin­kas tei­gia, kad se­le­no kie­kis mais­te yra aš­tuo­nis kar­tus svar­bes­nis nei gyv­si­dab­rio kie­kis, nes se­le­nas „su­ri­ša“ gyv­si­dab­rį san­ty­kiu vie­nas su vie­nu.

 

Neut­ra­li­zuo­ja gyv­si­dab­rį
Dau­ge­ly­je tu­no se­le­no yra kur kas dau­giau ne­gu gyv­si­dab­rio, to­dėl tu­ną val­gy­ti vi­siš­kai sau­gu. Bio­che­mi­niu po­žiū­riu žu­vy­je esan­tis gyv­si­dab­ris su­si­jun­gia su se­le­nu, o li­kęs lais­va­sis se­le­nas pa­ten­ka į žu­vį val­gan­čio žmo­gaus or­ga­niz­mą, tad gyv­si­dab­ris bent jau neut­ra­li­zuo­ja­mas.

 

At­virkš­ti­nis ry­šys
UNESCO Mik­ro­ele­men­tų ins­ti­tu­to vi­ce­pre­zi­den­tas ir Ru­si­jos mik­ro­ele­men­tų pa­nau­do­ji­mo me­di­ci­no­je drau­gi­jos pir­mi­nin­kas dr. Ana­to­ly‘s Skal­ny‘s, an­glų kal­ba pa­ra­šęs dau­giau ne­gu 200 straips­nių žur­na­luo­se ir ne vie­nos kny­gos ben­dra­au­to­rius, taip pat ty­ri­nė­jo se­le­no ir gyv­si­dab­rio ry­šius. Įver­ti­nęs žmo­gaus or­ga­niz­me se­le­no kie­kį (ty­ri­me da­ly­va­vo 60 000 su­au­gu­sių­jų ir 15000 vai­kų iš vi­sos Ru­si­jos), Skal­ny‘s su ko­le­go­mis nu­sta­tė, kad di­des­nis se­le­no kie­kis or­ga­niz­me tu­ri ry­šį su il­ges­ne gy­ve­ni­mo truk­me.
„Įdo­mu tai“, – pa­sa­ko­jo jis kon­fe­ren­ci­jos me­tu, – „kad tuo­se ša­lies re­gio­nuo­se, ku­riuo­se se­le­no kie­kis gy­ven­to­jų or­ga­niz­me bu­vo di­džiau­sias, gyv­si­dab­rio kie­kis ma­žiau­sias“.

 

Kiek se­le­no rei­kia žmo­gaus or­ga­niz­mui?
Moks­li­nin­kai lin­kę su­tik­ti, kad se­le­no po­rei­kis yra 100–125 mik­ro­gra­mai per die­ną. Ka­dan­gi skir­tin­go­se ša­ly­se se­le­no kie­kis dir­vo­že­my­je ir van­de­ny­je ski­ria­si, pa­pras­tai su­dė­tin­ga gau­ti to­kį kie­kį tik iš mais­to. Vie­nas iš bū­dų už­tik­rin­ti pa­kan­ka­mą or­ga­niz­mui rei­ka­lin­gą se­le­no kie­kį – var­to­ti pa­pil­dus. Na­tū­ra­lios se­le­no mie­lės yra ge­riau­siai bio­lo­giš­kai įsi­sa­vi­na­mo se­le­no šal­ti­nis.

Trum­pi fak­tai:
Se­le­nas da­ly­vau­ja dau­giau ne­gu 25-ių skir­tin­gų nuo se­le­no pri­klau­so­mų fer­men­tų (se­le­no bal­ty­mų) sin­te­zės pro­ce­se, vyks­tan­čia­me mū­sų or­ga­niz­me.
Se­le­no bal­ty­mai pa­de­da kon­tro­liuo­ti imu­ni­nę ap­sau­gą, už­de­gi­mi­nius pro­ce­sus, skyd­liau­kės veik­lą, ląs­te­lių ap­sau­gą, vai­sin­gu­mą ir dau­gy­bę ki­tų or­ga­niz­mo funk­ci­jų.
Di­de­lės Eu­ro­pos da­lies dir­vo­že­my­je yra la­bai ne­daug se­le­no, o kai ku­riuo­se ki­tuo­se re­gio­nuo­se, pa­vyz­džiui, JAV, se­le­no dir­vo­je yra ga­nė­ti­nai daug.
Prieš 200 me­tų se­le­ną at­ra­do šve­dų che­mi­kas Jöns‘as Ja­co­b‘as Ber­ze­lius.

Komentarai
Kiti straipsniai