Pirmadienis, 2018 m. gruodžio 17 d.

„Pa­si­ro­dy­ti prieš žmo­nes man yra vie­nas ma­lo­nu­mas“

Lap­kri­čio 9-ąją Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jo­je vy­ko nau­jo­jo gim­na­zi­jos pre­zi­den­to Dei­vi­do Radž­vi­lo inau­gu­ra­ci­ja. Šios pa­rei­gos – ne vie­nin­te­lės ak­ty­vaus moks­lei­vio gy­ve­ni­me. Jis vai­di­na, ve­da ren­gi­nius, spor­tuo­ja, da­ly­vau­ja ki­to­se veik­lo­se. Vie­nuo­lik­to­je kla­sė­je be­si­mo­kan­tis dau­gė­diš­kis jau gal­vo­ja ir apie bū­si­mas stu­di­jas, ta­čiau dar ne­nu­spren­dė, kur stos bei ko­kią spe­cia­ly­bę rink­sis.

– Esi ak­ty­vus jau­nuo­lis. Ar vi­sa­da toks bu­vai, ar tu­rint tiek pa­pil­do­mų veik­lų, lie­ka lai­ko moks­lams?
– Kar­tais trūks­ta lai­ko, bet kai mo­ki tin­ka­mai pla­nuo­ti sa­vo veik­las ir lai­ką, vis­ką įma­no­ma su­de­rin­ti. Aiš­ku, ten­ka prie kny­gų pa­sė­dė­ti ir nak­ti­mis. La­biau vis­kuo už­si­im­ti pra­dė­jau nuo pra­ei­tų me­tų, anks­čiau po pa­mo­kų daugiau spor­tuo­da­vau. To ne­ap­lei­dau ir da­bar. Vi­sus už­si­ė­mi­mus iš­dė­lio­ju į sa­vai­tės die­nas, ir vis­ką su­spė­ju.

– Šiuo me­tu mo­kai­si vie­nuo­lik­to­je kla­sė­je, prieš­pas­ku­ti­niai me­tai gim­na­zi­jo­je. Kaip se­ka­si? Tik­riau­siai, kaip ir vi­si, tu­ri mėgs­ta­mų ir ne­mėgs­ta­mų pa­mo­kų? Ar jau ži­nai, kuo no­rė­tum „bū­ti už­au­gęs“? Apie ko­kią spe­cia­ly­bę su­ka­si min­tys?
– Moks­lai se­ka­si ne­blo­gai. Anks­tes­nė­se kla­sė­se bu­vo dis­cip­li­nų, ku­rios dau­giau ar ma­žiau pa­ti­ko, da­bar, kai pa­si­rin­ko­me da­ly­kus, ku­rių mo­ko­mės, pa­tin­ka vis­kas. Anks­čiau ži­no­jau, kad no­rė­siu stu­di­juo­ti Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­te tre­ni­ra­vi­mo sis­te­mą, ta­čiau kai įsi­trau­kiau ir į ki­tas veik­las, su­pra­tau, kad daug ko no­riu, ir, ma­nau, daug kur ga­lė­čiau stu­di­juo­ti. Rink­da­ma­sis dis­cip­li­nas, žiū­rė­jau, kad jos bū­tų tin­ka­mos dau­gu­mai ma­no no­ri­mų spe­cia­ly­bių. Šiuo me­tu spor­tą no­rė­čiau pa­si­lik­ti kaip ho­bį ir lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo bū­dą, nors prieš po­rą me­tų tai bu­vo pa­grin­di­nis da­ly­kas, ku­rio no­rė­jau. Žai­džiu krep­ši­nį, pa­tin­ka ir tin­kli­nis. Taip pat šo­ku tau­ti­nius šo­kius. Per­nai man pa­siū­lė pa­ban­dy­ti ir pri­si­jung­ti prie su­au­gu­sių­jų gru­pės, nes jo­je trū­ko vie­no žmo­gaus da­ly­vau­ti Dai­nų šven­tė­je. Šiais me­tais su­bū­rė­me tau­ti­nių šo­kių jau­ni­mo gru­pę, ku­riai va­do­vau­ja Ri­ma Pleš­kie­nė.

– Ne­se­niai ta­pai gim­na­zi­jos pre­zi­den­tu. Pats sie­kei šio pos­to ar kaž­kas pa­stū­mė­jo? Ti­kė­jai­si nu­ga­lė­ti? Ar jau pa­vy­ko su­si­pa­žin­ti su šio­mis pa­rei­go­mis, ko­kie dar­bai ta­vęs lau­kia? Ko­kių pla­nų tu­ri?
– 10-oje kla­sė­je ne­ti­kė­tai ki­lo idė­ja, kad tai bū­tų įdo­mi veik­la, ku­rio­je ga­lė­čiau iš­ban­dy­ti sa­ve, ta­čiau apie tai gal­vo­jau la­bai ne­drą­siai. Už­si­mi­niau drau­gams, mo­ky­to­jams, šei­mos na­riams, ir vi­si ma­ne la­bai pa­lai­kė, sa­kė, kad tik­čiau į šias pa­rei­gas, tu­riu kan­di­da­tuo­ti.
Iš pra­džių ma­niau, kad rin­ki­muo­se per­ga­lė bus leng­va, ta­čiau pra­si­dė­jus pa­si­ruo­ši­mui, re­kla­moms, pa­si­jau­tė kon­ku­ren­ci­ja ir įtam­pa. Bu­vo ren­gia­mi de­ba­tai, ku­riuo­se da­ly­va­vo vi­si trys kan­di­da­tai į šį pos­tą. Ta­da dar stip­riau pa­ju­to­me kon­ku­ren­ci­ją, ir tai pa­ska­ti­no ge­riau ir tin­ka­miau ruoš­tis. Pa­grin­di­nė pre­zi­den­to veik­la – at­sto­vau­ti mo­ki­nių in­te­re­sams, iš­girs­ti juos, iš­klau­sy­ti. Jie ga­li man siū­ly­ti sa­vo idė­jas.
Vie­nas iš pla­nų, ku­ris jau vyk­do­mas – reng­ti fil­mų va­ka­rus. Įsto­jo­me į Lie­tu­vos mas­tu vyk­do­mą pro­jek­tą, ku­rį su part­ne­riais or­ga­ni­zuo­ja Lie­tu­vos ki­no te­at­ras, pa­va­din­tą „Ki­no klu­bai“. Tu­rė­si­me pri­ei­gą prie įvai­riau­sių fil­mų. Pla­nuo­ju reng­ti dis­ku­si­jas ir de­ba­tus, ku­rių me­tu bū­tų la­vi­na­mas moks­lei­vių ko­mu­ni­ka­bi­lu­mas, ug­do­mas drau­giš­ku­mas, man­da­gu­mas, pa­lai­ko­ma šil­ta at­mos­fe­ra. Dar no­rė­čiau įves­ti to­kią tra­di­ci­ją, su­bur­ti sa­va­no­rių ko­man­dą, kad ši idė­ja bū­tų per­duo­da­ma iš kar­tos į kar­tą. Ko­man­da pa­dė­tų per mo­kyk­los ren­gi­nius, įvai­rias veik­las.

– Da­bar ta­ve ly­di sėk­mė. Pra­ėju­sį penk­ta­die­nį už­ėmei pir­mą­ją vie­tą vy­res­nių­jų gru­pė­je že­mai­tiš­kų skai­ty­mų kon­kur­se. Ar, ma­ty­da­mas ki­tų da­ly­vių pa­si­ro­dy­mus, jau­tei, kad bū­si tarp pri­zi­nin­kų?
– Man da­ly­vau­ti šia­me kon­kur­se pa­siū­lė mo­ky­to­ja, teks­tų ieš­ko­jo­me abu. Ži­no­ma, no­rė­jo­si pa­tek­ti į pri­zi­nin­kų tre­je­tu­ką, bet pa­ma­čius, ko­kie stip­rūs yra ki­ti da­ly­viai, grei­tai tas no­ras pra­ėjo. Bu­vo la­bai stip­rių kon­ku­ren­tų, ypa­tin­gai iš su­au­gu­sių­jų. Per­ga­lė šia­me kon­kur­se ma­lo­niai nu­ste­bi­no.

– Ko ge­ro, vi­si ta­ve jau ne kar­tą yra ma­tę ant sce­nos. Pa­pa­sa­kok, kas ir ka­da at­ve­dė į vai­dy­bą. Tai ta­vo ho­bis, bū­das re­a­li­zuo­ti sa­ve? Ko­kie vaid­me­nys tau ar­ti­miau­si?
– Vai­din­ti pra­dė­jau nuo pra­di­nių kla­sių, bu­vau ak­ty­vus pra­di­nu­kas. At­ėjus mo­ky­tis į gim­na­zi­ją, ši sri­tis pa­si­da­rė ne­la­bai įdo­mi, o ir prieš drau­gus ne­la­bai „kie­tai“ at­ro­dė. Pra­ei­tų moks­lo me­tų pra­džio­je drau­gas pa­siū­lė pri­si­jung­ti prie Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cen­tro dra­mos stu­di­jos „Di­džio­ji T“ (vad. Bi­ru­tė Ged­mi­nai­tė) ak­to­rių. Taip ir įsi­trau­kiau.
Per se­zo­ną pa­sta­to­me vie­ną rim­tą spek­tak­lį ir per kas­me­ti­nes Rie­ta­ve vyks­tan­čias Te­at­ro die­nas jį pa­ro­do­me pub­li­kai. Ten­ka su­vai­din­ti ir ki­to­kių, ma­žų vai­dy­bi­nių in­tar­pų. Man pa­tin­ka pats pro­ce­sas, mėgs­tu, kai per­so­na­žas nė­ra leng­vai įkan­da­mas, yra įdo­mus, rim­tas. Da­bar gal­vo­ja­me, ko­kį spek­tak­lį pa­ruoš­ti ki­tų me­tų fes­ti­va­liui.

– Ve­di ir svar­bius Rie­ta­vo mies­tui ren­gi­nius. Tai dar vie­na veik­la, o tuo pa­čiu ir di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė. Pa­pa­sa­kok, ko­kius ren­gi­nius te­ko ves­ti, ar ne­bai­su sto­vė­ti prieš mi­nią žmo­nių? Ne­bi­jai su­klys­ti?
– Į ren­gi­nių ve­di­mą ma­ne įtrau­kė dra­mos stu­di­jos va­do­vė B. Ged­mi­nai­tė. Tai da­ry­ti ska­ti­no ir kul­tū­ros cen­tro ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė Eg­lė Fa­bi­jo­na­vi­čie­nė. Jų dė­ka šio­je sri­ty­je to­bu­lė­ju ir už tai esu la­bai dė­kin­gas.
Pir­ma­sis rim­tes­nis ren­gi­nys bu­vo Jo­ni­nių šven­tė, po to se­kė Pa­žais­lio mu­zi­kos fes­ti­va­lio, Dau­gė­dų va­sa­ros šven­tės ir tra­di­ci­nės My­ko­li­nių šven­tės ve­di­mas.
Iš ap­lin­ki­nių spren­džiu, kad su­ge­bu tai da­ry­ti. Sce­na man – tam tik­ra kom­for­to zo­na. Mėgs­tu dė­me­sį. Jo­je aš at­si­pa­lai­duo­ju, pa­si­ro­dy­ti prieš žmo­nes man yra vie­nas ma­lo­nu­mas. Prieš iš­ei­nant į sce­ną, ap­lan­ko jau­du­lys, ta­čiau kai ten pa­bū­nu, pri­pran­tu prie pub­li­kos, vis­kas yra ge­rai. Ma­nau, jau­din­tis nor­ma­lu.
Ma­no sva­jo­nė – tu­rė­ti dar­bą, ku­rį mėg­čiau. Jei tas dar­bas bū­tų sce­no­je, tai bū­tų sva­jo­nės iš­si­pil­dy­mas. Ben­drau­ti su žmo­nė­mis, ves­ti ren­gi­nius man – ne dar­bas, o ma­lo­nu­mas. Gim­na­zi­jo­je taip pat ten­ka ves­ti ren­gi­nius, tuo­met sce­na­ri­jus ruo­šiu pats.

– Grįž­ki­me prie mo­kyk­los. Ko­kia ji tau at­ro­do? Ko, ta­vo ma­ny­mu, trūks­ta, kad mo­ki­niai jaus­tų­si kaip na­muo­se? Ne vie­nam mo­kyk­la – di­džiau­sia ka­tor­ga, į ku­rią jie pri­ves­ti kas­dien ei­ti. Kaip pats jau­tie­si mo­kyk­lo­je? Ar pa­vyks­ta ras­ti ben­drą kal­bą su mo­ky­to­jais? Kas la­biau­siai įsi­mi­nė per vi­sus moks­lo me­tus, ko­kios pa­tir­tys ar įspū­džiai įstri­go?
– Kas no­ri jaus­ti ry­šį su mo­kyk­la ir mo­ky­to­jais, tas jį ir jau­čia. Yra to­kių mo­ki­nių, ku­riems nie­kas ne­įdo­mu. No­ri­si keis­ti to­kį po­žiū­rį, mo­ty­vuo­ti. No­ri­me į gim­na­zi­ją kvies­tis įvai­rius lek­to­rius, or­ga­ni­zuo­ti se­mi­na­rus, kon­fe­ren­ci­jas, ku­rios bū­tų ak­tu­a­lios ne tik di­die­siems mo­ki­niams, bet ir ma­žie­siems. Mo­ki­nių ak­ty­vu­mą rei­kia ug­dy­ti nuo ma­žens.
Vie­nas iš įsi­min­ti­nes­nių da­ly­kų – da­ly­va­vi­mas „Eu­ro­we­ek 2018“ pro­jek­te spa­lio mė­ne­sį. Ši ke­lio­nė pri­dė­jo daug mo­ty­va­ci­jos, lei­do pa­žin­ti sve­ti­mų kul­tū­rų, pa­kei­tė ir ma­no pa­ties po­žiū­rį. Už­si­de­gė no­ras pa­siek­ti, kad ir ki­ti bū­tų mo­ty­vuo­ti, vis­ko no­rė­tų, ne­bi­jo­tų pa­ro­dy­ti sa­ve, lais­vai jaus­tų­si ren­gi­niuo­se. No­rė­čiau, kad ren­gi­niai, su­si­ti­ki­mai bū­tų kaip šven­tė, o ne lai­ko skai­čia­vi­mas, ka­da vis­kas pa­si­baigs ir bus ga­li­ma iš­ei­ti. Įsi­mi­nė ir ryš­kūs mo­ky­to­jai su sa­vo mo­ky­mo me­to­di­ka. Yra mo­ky­to­jų, ku­rie pri­si­dė­jo ne tik pa­mo­ko­mis, bet ir gy­ve­ni­miš­kų pa­tir­čių pa­si­da­li­ji­mu.

– Gy­ve­ni Dau­gė­duo­se, esi pui­kus pa­vyz­dys, kad ir ma­ža­me mies­te­ly­je ga­li­ma pui­kiai re­a­li­zuo­ti sa­ve. Ką ga­lė­tum pa­tar­ti jau­nuo­liams, ku­rie ne­ran­da sau vie­tos?
– Man veik­los ne­trūks­ta. Kai yra di­de­lis no­ras, vis­kas įma­no­ma. Keis­ta, kai gir­džiu iš ki­tų, kad jiems trūks­ta veik­los Rie­ta­ve. Jie tu­ri at­vi­rą jau­ni­mo cen­trą. Tie­sa, jo dar­buo­to­jai kaž­ku­rią die­ną už­im­ti jau­ni­mo at­vyks­ta į Dau­gė­dus.
Va­sa­rą ir Dau­gė­duo­se yra ką veik­ti – tu­ri­me eže­riu­ką, krep­ši­nio aikš­te­lę. Šal­tuo­ju me­tų lai­ku liūd­niau. Ma­nau, vi­siems čia trūks­ta kom­for­to zo­nos, ku­rio­je jau­ni­mas ga­lė­tų su­si­rink­ti, pa­bū­ti, leis­ti lai­ką, kad ne­kil­tų no­ras už­si­im­ti ne­ge­ro­mis veik­lo­mis.
Rie­ta­viš­kiams la­bai ge­rai, kad jie tu­ri jau­ni­mo cen­trą. O tie, ku­rie vis tiek skun­džia­si, ma­nau, ne­pa­gal­vo­ja, kad ki­ti ir to­kios ga­li­my­bės ne­tu­ri. Gim­na­zi­jo­je gau­su bū­re­lių, o juos lan­kan­čių ne­daug.
Ne­su iš­si­kė­lęs to­kio tiks­lo, kad po stu­di­jų bū­ti­nai lik­siu gy­ven­ti did­mies­ty­je, ma­nau, ir Dau­gė­dai – tin­ka­ma vie­ta gy­ven­ti. Čia ra­mu, vi­si pa­žįs­ta­mi, no­rė­tų­si pri­si­dė­ti prie mies­te­lio, ku­ris tau daug da­vė, ge­ro­vės.

– Gal­būt tu­ri dar ko­kių nors po­mė­gių, ho­bių? Ką mėgs­ti veik­ti lais­va­lai­kiu, jei­gu po vis­ko dar jo lie­ka?
– Lais­vu lai­ku dar gro­ju gi­ta­ra, drau­gas lan­ko me­no mo­kyk­lą, tai prad­me­nis iš­mo­kau iš jo. Gal­vo­jau ir apie me­no mo­kyk­los lan­ky­mą, ta­čiau šios pa­mo­kos į ma­no veik­lų ar­se­na­lą ne­be­tilp­tų. Gro­ju sa­vo ma­lo­nu­mui.
Dar­bo die­nos ski­ria­mos pa­grin­di­nėms veik­loms, sa­vait­ga­liais įsi­ter­pia spor­ti­nės var­žy­bos. Lais­vų die­nų ne­la­bai ir yra. Li­ku­sį lai­ką lei­džiu su drau­gais.

Da­lia BARCYTĖ

Nuotraukoje: Joninių šventės vedėjai – E. Fabijonavičienė ir D. Radžvilas.

Komentarai
Kiti straipsniai