Penktadienis, 2024 m. kovo 29 d.

Ku­rian­čių tve­riš­kių va­ka­ro­nė

Spa­lio 26-osios va­ka­rą Tve­ruo­se vy­ra­vo šven­ti­nė nuo­tai­ka – vy­ko ku­rian­čių tve­riš­kių va­ka­ro­nė. Su­si­rin­ku­sie­ji pa­va­ka­ro­ti ne tik su­si­pa­ži­no su ku­rian­čiais mies­te­lio gy­ven­to­jais ir jų dar­bais, bet ir pa­si­šo­ko, pa­si­klau­sė skam­bių dai­nų. Tve­riš­kius džiu­gi­no ir mo­te­rų šo­kių ko­lek­ty­vas „Klai­pė­dos zun­da“ (vad. Ire­na To­liu­šie­nė, šo­kių mo­ky­to­jas Val­das Mar­cin­kus).

Pir­miau­sia va­ka­ro­nės da­ly­vius svei­ki­no Tve­rų se­niū­nas An­ta­nas Za­le­pū­gas. „Kiek­vie­nas ben­druo­me­nės na­rys dir­ba sa­vo ben­druo­me­nė­je, kai­me ir sa­vaip pri­si­de­da, kad vi­si kar­tu gra­žiau gy­ven­tu­me. Džiau­giuo­si, kad šį­va­kar čia ma­tau gra­žių dar­bų, kai gro­žis ku­ria­mas ne vien ma­te­ria­liais da­ly­kais, bet ir sie­la. Ne­bū­tų ben­druo­me­nės be veik­los, kū­ry­bos, po­ezi­jos. Džiau­giuo­si, kad to­kių žmo­nių pas mus yra“, – sa­kė se­niū­nas.
Su tve­riš­kiais svei­ki­no­si ir ren­gi­nį ve­dęs Arū­nas Ged­man­tas, pa­si­džiau­gęs, kad tarp jų yra ir kū­ry­bin­gų žmo­nių, ku­rie mie­liau už­si­i­ma kū­ry­ba ir sa­vo po­mė­giais, o ne te­le­vi­zo­riaus žiū­rė­ji­mu.
Nie­ko ne­lau­kus, pri­sta­ty­ta ir pir­mo­ji va­ka­ro ku­rian­čio­ji – Ge­nu­tė Čes­naus­kie­nė. Dau­ge­liui ji pui­kiai pa­žįs­ta­ma, mat gy­ve­na Rie­ta­ve, ta­čiau gi­mė ir au­go Tve­rų se­niū­ni­jo­je esan­čia­me Ži­lai­čių kai­me, o mo­kyk­lą bai­gė Tve­ruo­se. Mo­te­ris pri­klau­so Rie­ta­vo me­no my­lė­to­jų klu­bui „Mū­za“, da­ly­vau­ja „Po­ezi­jos pa­va­sa­rio“ skai­ty­muo­se, tra­di­ci­niuo­se „Va­sa­ros skai­ty­muo­se“ Ag­luo­nė­nuo­se. Ma­to­mi pui­kūs mo­ters pa­sie­ki­mai ir kas­met vyks­tan­čia­me Že­mai­tiš­kų skai­ty­mų kon­kur­se. Jos ei­lė­raš­čiai spaus­di­na­mi Rie­ta­vo kraš­to li­te­ra­tų kū­ry­bos kny­go­je „Sa­vi“, o že­mai­tiš­ki – že­mai­čių kal­bos skai­ti­nių kny­ge­lė­je vai­kams „Ci­ru­lie­lis“. „Man la­bai ma­lo­nu grįž­ti į sa­vo gim­tą vie­tą, ma­ty­ti bu­vu­sius mo­ky­to­jus. Ra­šau ir že­mai­tiš­kai, ir li­te­ra­tū­riš­kai. Ra­šau, kai at­si­tin­ka koks nors įvy­kis, ar­ba kas nors „dū­šią“ spau­džia. Sa­vo jaus­mus ir iš­gy­ve­ni­mus ati­duo­du bal­tam po­pie­riaus la­pui, ir ta­da pa­si­da­ro la­bai leng­va“, – sa­kė G. Čes­naus­kie­nė. Apie sa­ve dau­giau ji pa­pa­sa­ko­jo že­mai­tiš­ko­mis ei­lė­mis. Jas de­kla­ma­vo ir Tve­rų gim­na­zi­jos moks­lei­vė Kot­ry­na Gra­baus­kai­tė. G. Čes­naus­kie­nei Tve­rų ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kas Au­ri­mas Pui­do­kas įtei­kė pa­dė­ką ir lin­kė­jo ne­blės­tan­čios kū­ry­bos, ne­iš­sen­kan­čių idė­jų ir ne­pa­vargs­tan­čių mū­zos spar­nų.
Sa­vo kū­ry­bą ir kū­ri­nius taip pat pri­sta­tė Lai­ma ir An­drius Pe­čiu­liai, šiuo me­tu gy­ve­nan­tys Plun­gė­je, ta­čiau Lai­mos tė­viš­kė yra Tve­rai. An­drius pa­sa­ko­jo, kad dirb­da­mas Nor­ve­gi­jo­je, pas vie­ną žmo­ge­lį pa­ma­tė le­syk­las, in­ki­lus, vė­jo ma­lū­nė­lius, tad ėmė gal­vo­ti, ar Lie­tu­vo­je kas nors to­kias ga­mi­na. Grį­žęs na­mo, su­pra­to, kad ga­li­ma pa­da­ry­ti gra­žes­nių ir įdo­mes­nių le­syk­lė­lių ir in­ki­lų, nei siū­lo­ma rin­ko­je. Idė­jų jis se­mia­si in­ter­ne­te, įdė­da­mas sa­vo min­čių bei dar­bo. Kol kas dar­buo­ja­si ga­ra­že, įsi­gi­jo ir ge­res­nių įran­kių, o žmo­na už­si­i­ma da­žy­mo dar­bais. „Žmo­nės per mu­ges džiau­gia­si mū­sų dar­bais, o ma­no šir­dis ir­gi džiau­gia­si. Kiek esu par­da­vęs ar iš­do­va­no­jęs in­ki­lų, žmo­nės jais la­bai džiau­gia­si. Sa­ko, ir paukš­čiai in­ki­luo­se pe­ri. Va­sa­rą pla­nuo­ja­me plės­tis – ga­min­ti ir va­zo­nus gė­lėms“, – pa­sa­ko­jo me­di­nių puoš­me­nų kū­rė­jas.
Tre­čia­sis to va­ka­ro kū­rė­jas – Sau­lius Kuz­mins­kis, ga­mi­nan­tis me­džio dir­bi­nius bei bal­dus. Se­ri­ji­nių dir­bi­nių jis ne­da­ro, sten­gia­si pa­ten­kin­ti žmo­nių no­rus ir po­rei­kius. Su­ga­din­tos me­die­nos nė­ra, kad ir ką da­ry­tum, li­ku­čius ga­li­ma pa­nau­do­ti kit­kam dar­bui. Kū­rė­jas na­muo­se sa­vų dir­bi­nių ne­tu­ri – ka­bo tik pa­ties pa­si­da­ry­tas švies­tu­vas. S. Kuz­mins­kis leng­vai pa­ga­mi­na sta­lą, kė­dę, švies­tu­vą ar laip­tus, lau­ko bal­dus. Žmo­nės su­sku­bo do­mė­tis, kaip gims­ta to­kie me­džio dar­bai. Anot S. Kuz­mins­kio, ge­riau­sia, kai at­ei­na žmo­gus, ži­nan­tis ko no­ri. Kai sa­ko: „Pa­da­ryk man ką nors“, vi­sa­da yra ri­zi­ka, kad daik­tas žmo­gui ne­pa­tiks ar bus ne toks, ko­kio jis ti­kė­jo­si.
Pas­ku­ti­nie­ji va­ka­ro ap­do­va­no­tie­ji – Ade­lė ir Kon­stan­ti­nas Use­liai, ku­rie sa­vo ran­kų dar­bo ga­mi­niais puo­šia so­dy­bą. Ap­si­lan­kius jų so­dy­bo­je, lie­ka di­džiu­lis įspū­dis. Jo­je daug pa­puo­ši­mų, ta­čiau vi­si jie ne pirk­ti tur­gu­je ar par­duo­tu­vė­je, o pa­ga­min­ti sa­vo­mis ran­ko­mis. Pa­vyz­džiui, ne­ži­no­da­mi, kur dė­ti ne­rei­ka­lin­gus puo­de­lius, juos su­ka­bi­no ant me­džio, ir taip at­si­ra­do gra­žiau­sia kie­mo de­ko­ra­ci­ja. Iš ak­me­nų, ne­be­rei­ka­lin­gų daik­tų Use­liai ku­ria gra­žiau­sius da­ly­kus, ku­rie įkom­po­nuo­ja­mi į so­dy­bos ap­lin­ką ir tam­pa iš­skir­ti­niais ak­cen­tais. Gra­žiau­si da­ly­kai gims­ta iš „dū­šios“ ir pa­ga­ma­mi sa­vo­mis ran­ko­mis. Menininkams pa­dė­ko­ta už tai, kad jie pri­si­de­da prie mies­te­lio puo­ši­mo, bei lin­kė­ta kuo di­džiau­sios svei­ka­tos. Ši so­dy­ba dau­ge­lį me­tų bu­vo Tve­rų se­niū­ni­jos ir Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės gra­žiau­siai tvar­ko­mų so­dy­bų gre­to­se.
Po kū­rė­jų pri­sta­ty­mo va­ka­ras tę­sė­si su dai­no­mis, šo­kiais ir žai­di­mais. Va­ka­ro­nės da­ly­vius links­mi­no mu­zi­kan­tai iš Klai­pė­dos.

Da­lia BARCYTĖ

Nuotraukoje: L. ir A. Pečiulių kuriami mediniai inkilai, lesyklėlės.

 

Plaukų šalinimas lazeriu https://oblakasalon.lt/lazerine-epiliacija/

Komentarai
Kiti straipsniai