Šeštadienis, 2018 m. lapkričio 17 d.

No­riu „įdar­bin­ti“ sa­vo ži­nias, pa­tir­tis, no­riu ma­ty­ti Plun­gę, ku­rio­je jau­ni žmo­nės no­rė­tų pa­si­lik­ti

Plun­gė ga­li didžiuo­tis gau­siu bū­riu ta­len­tin­gų jau­nų­jų me­ni­nin­kų, dai­ni­nin­kų, šokė­jų, krepšinin­kų, kitų plungiškių, gar­si­nan­čių ne tik gimtąjį miestą, bet ir Lie­tuvą, žino­mų ki­to­se Eu­ro­pos šaly­se bei vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Ma­lo­nu, kad mūsų mieste – ne­mažai išsi­la­vi­nu­sių ir ak­ty­vių jau­nų žmo­nių, ku­rie džiu­gi­na sa­vo pa­sie­ki­mais ir ge­rais dar­bais, no­ri nu­veik­ti ką nors ge­ro dėl gim­to­jo mies­to.
Vie­na iš to­kių – 25-erių Sau­lė Bu­la­vai­tė, bai­gu­si si­no­lo­gi­jos (ki­nų kal­bos ir kul­tū­ros) stu­di­jas, ap­ke­lia­vu­si 26-ias Eu­ro­pos ir pa­sau­lio šalis, pa­si­mo­kiu­si Pe­ki­no uni­ver­si­te­te bei dir­bu­si mo­ky­to­ja Ru­mu­ni­jo­je.
Plun­gė­je mo­ky­to­jų šei­mo­je gi­mu­si, au­gu­si bei šiuo me­tu gim­ta­ja­me mies­te ap­si­sto­ju­si Sau­lė sa­ko, kad jos tiks­las – pa­dė­ti gim­ta­jam kraštui, ir jog gy­ve­ni­mas užsie­nio šaly­se ne tik pa­dė­jo įgy­ti įvai­rios pa­tir­ties, bet ir su­stip­ri­no norą rū­pin­tis sa­vo mies­tu.
Kaip pa­sa­ko­jo mer­gi­na, pus­an­trų me­tų gy­ve­no Ki­ni­jo­je, me­tus – Ru­mu­ni­jo­je, ap­ke­lia­vo daug pa­sau­lio ša­lių, už­si­ė­mė įvai­ria ak­ty­via veik­la. Kai grį­žo į Plun­gę ir ar­ti­mie­siems bei pa­žįs­ta­mie­siems pa­pa­sa­ko­jo apie ke­lio­nes, pa­tir­tus įspū­džius, įgy­tą ne­įkai­no­ja­mą pa­tir­tį, ne kar­tą te­ko iš­girs­ti: „Tau juk tik dvi­de­šimt pen­ke­ri, kaip tu tiek spė­jai pa­siek­ti?“
Ak­ty­vi, darbš­ti bei žo­džio ki­še­nė­je ne­ieš­kan­ti mer­gi­na į to­kį klau­si­mą ras­da­vo tin­ka­mą at­sa­ky­mą: „Nie­ka­da ne­bu­vo taip, kad vie­nu me­tu dirb­čiau tik vie­ną dar­bą, įpro­tis dub­liuo­ti veik­las at­si­ra­do dar be­si­mo­kant mo­kyk­lo­je: be moks­lų, a cap­pel­la pa­mo­kų Yama­ha mu­zi­kos mo­kyk­lo­je ir smui­ko bei so­li­nio dai­na­vi­mo pa­mo­kų Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je, už­si­ė­miau ir vi­suo­me­ni­ne veik­la jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jo­se – jau­ni­mo klu­be „Pa­ko­pa“, LUNI (Lais­va­ja­me uni­ver­si­te­te)“.
Be to, pa­sak pa­šne­ko­vės, įvai­rūs tarp­tau­ti­niai pro­jek­tai, ben­dra­vi­mas su sa­va­no­riais pra­plė­tė aki­ra­tį, pri­ar­ti­no pa­sau­lį, pa­dė­jo su­pras­ti, jog iš­šū­kiai ir nau­jie­nos ne gąs­di­na, o at­virkš­čiai – mo­ty­vuo­ja.
Sau­lė pa­sa­ko­jo, kad bai­gu­si vie­nuo­lik­tą kla­sę, iš­drį­so iš­pil­dy­ti se­ną sva­jo­nę – au­to­sto­pu ap­ke­liau­ti vi­są Eu­ro­pą. Pa­tir­ti įspū­džiai vir­to ke­lio­nės apy­brai­žo­mis, ku­rios tais me­tais lai­mė­jo pir­mą vie­tą res­pub­li­ki­nia­me jau­nų­jų fi­lo­lo­gų kon­kur­se, o pa­pil­do­mi ba­lai, skir­ti už šį lai­mė­ji­mą, pa­dė­jo įsto­ti į iš­skir­ti­nę si­no­lo­gi­jos spe­cia­ly­bę.
Kaip pa­sa­ko­jo mer­gi­na, si­no­lo­gi­ja, ar­ba ki­nų kal­ba bei kul­tū­ra, – įvai­ria­ly­pės, be ga­lo įdo­mios, ta­čiau ir su­dė­tin­gos stu­di­jos. „Mo­ky­tis šios spe­cia­ly­bės nie­ka­da ne­bu­vo ma­no sva­jo­nė. Tie­są sa­kant, iš pra­džių pla­na­vau mo­ky­tis teis­mi­nės ant­ro­po­lo­gi­jos, ta­čiau pas­ku­ti­nę die­ną, pil­dant sto­ji­mų pa­raiš­ką, lyg kaž­kie­no pa­stū­mė­ta į pir­mą vie­tą įra­šiau Vil­niaus Uni­ver­si­te­te esan­čias si­no­lo­gi­jos stu­di­jas. Tur­būt vie­nin­te­lis aks­ti­nas to­kiam žings­niui – ne­ti­kė­tu­mo fak­to­rius. Vi­sa­da mė­gau rink­tis ne­ti­kė­tus ir su­dė­tin­ges­nius da­ly­kus.
„Po pir­mų­jų stu­di­jų me­tų pa­vy­ko mė­ne­siui iš­vyk­ti į va­sa­ros sto­vyk­lą She­ny­ang mies­te šiau­rės Ki­ni­jo­je, o dar po me­tų, lai­mė­jus Kon­fu­ci­jaus ins­ti­tu­to sti­pen­di­ją, – me­tams iš­vyk­ti mo­ky­tis į Xi‘an mies­tą. Be moks­lų, ke­lio­nių (per žie­mos atos­to­gas mė­ne­sį vie­na ke­lia­vau po Ki­ni­ją ir Hong Kon­gą, o su ge­riau­siais drau­gais ap­lan­kė­me Tai­va­ną), Xi‘an dir­bau ir an­glų kal­bos mo­ky­to­ja pri­va­čio­je mo­kyk­lo­je-dar­že­ly­je. Ten dirb­da­ma su­pra­tau, kad obuo­lys nuo obels ne­to­li te­nu­rie­da (ma­no ma­ma – mo­ky­to­ja), ir mo­ky­ti ki­tus man – grei­čiau ma­lo­nu­mas nei dar­bas. Ne vie­nam ki­lo klau­si­mas, kaip ma­no an­glų kal­ba ta­po to­kia, kad jos ga­lė­jau mo­ky­ti ki­tus. Esu įsi­ti­ki­nu­si, jog kiek­vie­nas iš mū­sų tu­ri bent po vie­ną ta­len­tą, ma­na­sis yra kal­bų mo­ky­ma­sis. Gal­būt taip yra dėl mu­zi­ki­nės klau­sos, ta­čiau kal­bų mo­ky­tis man leng­va, sis­te­mas per­pran­tu grei­tai. Mėgs­ta­miau­sia ir grei­čiau­siai to­bu­lė­jan­ti sri­tis – kal­bė­ji­mas. Šiuo me­tu pui­kiai kal­bu an­glų ir ki­nų kal­bo­mis, su­si­kal­bu ru­siš­kai, šiek tiek su­pran­tu šve­diš­kai“, – pa­sa­ko­jo Sau­lė.
Pa­klau­sus, kaip kal­bų są­ra­še at­si­ra­do šve­dų kal­ba, at­sa­kė, kad mo­kan­tis ant­ra­me kur­se, be pa­grin­di­nių si­no­lo­gi­jos stu­di­jų bei ak­ty­vios veik­los Vil­niaus uni­ver­si­te­to Stu­den­tų at­sto­vy­bės Cen­tri­nia­me biu­re, nu­spren­dė stu­di­juo­ti gre­tu­ti­nes stu­di­jas – bū­tent šve­dų.
Sau­lė po me­tų Ki­ni­jo­je, grį­žu­si į Lie­tu­vą, bai­gė stu­di­jas ir da­ly­va­vo kon­kur­se „Ki­nų kal­bos til­tas“. Tai – kas­met vyks­tan­tis kon­kur­sas, ku­rio me­tu 110 ša­lių iš­ren­ka po ge­riau­siai ki­niš­kai kal­ban­tį stu­den­tą, ir jie ke­liau­ja į Ki­ni­ją var­žy­tis te­le­vi­zi­jos pro­jek­te. „Taip jau nu­ti­ko, kad 2016-ai­siais tai bu­vau aš. Nors kon­kur­so Ki­ni­jo­je ne­lai­mė­jau (tais me­tais tai bu­vo at­sto­vas iš Ka­na­dos), pro­jek­to me­tu su­si­pa­ži­nau su dau­gy­be įdo­mių žmo­nių, ku­riuos vė­liau te­ko vėl su­tik­ti Ki­ni­jo­je ar ke­liau­jant jų ša­ly­se“, – pa­sie­ki­mais džiau­gė­si S. Bu­la­vai­tė.
Vė­liau drau­gai ru­mu­nai da­vė pa­šė­lu­sią min­tį – ap­lan­ky­ti, o jei­gu pa­tiks, ir pa­si­lik­ti dirb­ti Ru­mu­ni­jo­je. „Esu žmo­gus, mėgs­tan­tis iš­nau­do­ti ga­li­my­bes: ka­dan­gi tuo me­tu nei moks­lai, nei dar­bas ma­nęs ne­sie­jo su Lie­tu­va, nu­spren­džiau nu­vyk­ti pa­ke­liau­ti į Ru­mu­ni­ją. Ir jau po mė­ne­sio pra­dė­jau mo­ky­ti ja­po­nus an­glų kal­bos Ru­mu­ni­jo­je. Daug kam tai skam­ba it anek­do­tas. Ru­mu­ni­ja – įdo­mi, tem­pe­ra­men­tin­ga ša­lis, o ja­po­nų stu­den­tai – ma­lo­nūs, bet mėgs­tan­tys griež­tas tai­syk­les žmo­nės. Per dar­bo lai­ką esu ga­vu­si vie­ną pa­pei­ki­mą, ku­ris bu­vo už tai, jog pa­mo­kos me­tu at­si­gė­riau van­dens, mat Ja­po­ni­jo­je tai – la­bai ne­man­da­gu iš mo­ky­to­jo pu­sės“, – mo­ky­to­ja­vi­mo ypa­tu­mus, dir­bant su ja­po­nais, pa­brė­žė Sau­lė.
Po me­tų dar­bo Ru­mu­ni­jo­je jau­no­ji mo­ky­to­ja lai­mė­jo dar vie­ną sti­pen­di­ją bei įgi­jo tei­sę pu­sei me­tų iš­vyk­ti mo­ky­tis į Pe­ki­no uni­ver­si­te­tą (šiuo me­tu tai tris­de­šimt aš­tun­tas ge­riau­sias pa­sau­lio uni­ver­si­te­tas). Ži­no­ma, stu­di­jos, pa­sak mer­gi­nos, bu­vo pui­kios, ta­čiau daug di­des­nį įspū­dį pa­li­ko ten su­tik­ti žmo­nės, ku­riuos da­bar Sau­lė va­di­na drau­gais. Tai stu­den­tai iš Oks­for­do, fi­zi­kos dok­to­ran­tai, žy­mių „YouTube“ ka­na­lų kū­rė­jai – ak­ty­vūs, kū­ry­bin­gi ir be ga­lo įkve­pian­tys jau­ni žmo­nės.
Pa­si­bai­gus stu­di­joms Pe­ki­ne, šių me­tų ko­vą S. Bu­la­vai­tė grį­žo į Plun­gę. „Ne­me­luo­siu – grįž­ti iš mies­to, tu­rin­čio be­veik dvi­de­šimt du mi­li­jo­nus gy­ven­to­jų, į ne­di­de­lį mies­te­lį Lie­tu­vo­je bu­vo ma­žų ma­žiau­siai šo­kas. Drau­gai – už­sie­ny­je, pa­mėg­tos veik­los – už­sie­ny­je, net dar­bo pa­tir­tis – ir ta už­sie­ny­je. Jau­čiau­si tar­si at­ei­vis, ta­čiau jau ta­da kir­bė­jo min­tys pa­ban­dy­ti il­giau ap­si­sto­ti čia, pa­jaus­ti sa­vu kai­liu, kaip jau­čia­si re­e­mig­ruo­ti ban­dan­tys žmo­nės. Tiek pri­pras­ti prie min­ties, jog da­bar ma­no na­mai vėl čia, tiek su­si­ras­ti dar­bą – ne­bu­vo itin leng­va. No­rė­jau, jog jis vie­naip ar ki­taip bū­tų su­si­jęs su Ki­ni­ja“, – iš­gy­ve­ni­mais, grį­žus į gim­tą­jį mies­tą, da­li­jo­si Sau­lė.
Šiuo me­tu mer­gi­na dir­ba „Vi­čiū­nuo­se“ ir sa­ko­si pa­ga­liau ra­du­si sa­vo ni­šą Plun­gė­je. Įmo­nė­je va­dy­bi­nin­ke dir­ban­ti Sau­lė ben­drau­ja su part­ne­riais iš Ki­ni­jos. „Ži­nau, jog gy­ve­ni­mas at­neš dar be­ga­lę ga­li­my­bių, gal­būt ir po­ky­čių pro­fe­si­ne pras­me, ta­čiau šiuo me­tu di­džiuo­juo­si, jog su­ge­bė­jau ras­ti sa­vo vie­tą gim­ta­ja­me mies­te. Dau­gy­bė žmo­nių, įgi­ju­sių moks­lus ir pa­tir­ties už­sie­ny­je, ne­ma­to sa­vęs, grį­žu­sio į na­mus. Vis dėl­to, jei­gu yra no­ro, ga­li­ma at­ras­ti ir ga­li­my­bių. Ma­no re­cep­tas bu­vo kan­try­bė, su­vo­ki­mas, jog vie­ti­nė ap­lin­ka ir ne­tu­ri bū­ti to­kia pa­ti, kaip prieš tai bu­vu­si. Ta­čiau svar­biau­sia, ką pa­da­riau grį­žu­si į Plun­gę, tie­siog sta­čio­kiš­kai ap­si­skel­biau: „Svei­ki, aš esu Plun­gė­je ir mo­ku ki­niš­kai“. Ma­nau, ki­taip dar­bo taip ir ne­bū­čiau ra­du­si, ­– pa­mąs­ty­mais da­li­jo­si Sau­lė. – Po tru­pu­tį ap­si­pras­da­ma prie gy­ve­ni­mo gim­to­jo­je Plun­gė­je, ėmiau ieš­ko­ti pa­pil­do­mų veik­lų. Po ak­ci­jos „Da­rom“ pra­dė­jau ben­drau­ti su vi­suo­me­ni­ne or­ga­ni­za­ci­ja „Vie­nin­ga Plun­gė“, o vė­liau ta­pau jos na­re. Ma­nau, jog jau­ni žmo­nės Plun­gė­je tu­rė­tų ieš­ko­ti ni­šų, kaip pri­si­dė­ti prie ben­druo­me­nės ge­ro­vės, tu­ri­me kur­ti sa­vo ap­lin­ką ir ne­ga­li­me bi­jo­ti hi­po­te­ti­nių ne­sėk­mių – tiek me­tų da­ly­vau­jant įvai­rių or­ga­ni­za­ci­jų veik­lo­se, ne kar­tą te­ko iš­girs­ti, jog esu nai­vi, jog vis­kas vis vien nu­ei­na šu­niui ant uo­de­gos ir kad tik vel­tui eik­vo­ju sa­vo ener­gi­ją. Ta­čiau al­ter­na­ty­va už­si­da­ry­ti sa­vo na­muo­se, nie­ko ne­veik­ti ir ti­kė­tis, kad gal­būt kas nors sa­vai­me pa­si­da­rys ge­riau ir įdo­miau, ma­nęs ne­ten­ki­na. No­riu „įdar­bin­ti“ sa­vo ži­nias, pa­tir­tis, įgytas už­sie­nio ša­ly­se, no­riu ma­ty­ti Plun­gę, ku­rio­je grį­žę jau­ni žmo­nės no­rė­tų pa­si­lik­ti“.
„Kal­bant apie lais­va­lai­kį, ma­no ho­biai vie­naip ar ki­taip sie­ja­si su vi­so­ke­rio­pu pa­sau­lio pa­ži­ni­mu. Ne­ma­nau, kad šiais lai­kais ke­lio­nes ga­li­ma va­din­ti ho­biu, ta­čiau be jų sa­vo gy­ve­ni­mo įsi­vaiz­duo­ti ne­ga­liu. Se­niau, dar mo­kyk­los lai­kais, už­si­im­da­vau iš­gy­ve­ni­mo sto­vyk­lo­mis, ke­lis­kart po ke­lias sa­vai­tes pra­lei­dau miš­kuo­se Suo­mi­jo­je. Vė­liau, kai stu­di­jos ir dar­bai stip­riai su­ma­ži­no lais­vo lai­ko kie­kį, šį po­mė­gį te­ko ap­leis­ti. Kaip įspū­din­giau­sias ša­lis tur­būt iš­skir­čiau Šri Lan­ką, In­di­ją, Hong Kon­gą, Ka­ta­rą bei Tai­va­ną. Šri Lan­ko­je ne tik ke­lia­vau, bet ir de­šimt die­nų pra­lei­dau me­di­tuo­da­ma vie­nuo­ly­ne kal­nų džiun­glė­se. Ne­įti­kė­ti­nas jaus­mas ap­ima, kai ry­tą ta­ve ža­di­na ant sto­go žai­džian­čios bež­džio­nės. Tai, be­je, ne pir­mas kar­tas, kai bu­vau vie­nuo­ly­nuo­se – trum­pes­niam ar il­ges­niam lai­kui ap­si­sto­ju­si juo­se bu­vau ir In­di­jo­je bei Tai­va­ne. Tai da­riau dėl to, jog iš pri­gim­ties esu ir ro­man­ti­kė, ir skep­ti­kė – ma­ne ža­vi dau­gy­bė da­ly­kų, ta­čiau vi­sa­da mėgs­tu pa­tik­rin­ti sa­vu kai­liu, ar tik­rai vis­kas yra taip gra­žu, kaip ra­šo­ma kny­go­se ar pa­sa­ko­ja­ma do­ku­men­ti­niuo­se fil­muo­se“, – apie pa­tir­tus ke­lio­nių įspū­džius pa­sa­ko­jo Sau­lė.
Be­je, kaip pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė, Ki­ni­jos į įspū­din­giau­sių ke­lio­nių są­ra­šą ne­įtrau­kė spe­cia­liai, nes pra­gy­ve­no ten pus­an­trų me­tų, Sau­lė ne­ma­no, jog ga­li tai lai­ky­ti ke­lio­ne. Ta­čiau gy­ven­da­ma ten, ap­ke­lia­vo ne­ma­žą ša­lies da­lį, tad di­džiau­sią įspū­dį pa­li­ku­sios vie­tos Ki­ni­jo­je – Cheng­du, Luo­y­ang, Tians­hui.
Kai ku­rie iš­vy­ki­mai, pa­sak Sau­lės, ne­bu­vo tik sma­gios ke­lio­nės. 2014 me­tais pra­si­dė­jus įvy­kiams Uk­rai­no­je, ji kar­tu su gru­pe lie­tu­vių vy­ko į Uk­rai­ną pa­lai­ky­ti jos žmo­nių. Eu­ro­mai­da­nas bu­vo stip­riau­sia, ta­čiau ne vie­nin­te­lė to­kio ti­po pa­tir­tis.
„Gy­ve­nant Bu­ka­reš­te, įvy­ko di­džiau­sias pro­tes­tas Ru­mu­ni­jos is­to­ri­jo­je po ko­mu­niz­mo nu­ver­ti­mo. Ke­lias nak­tis kar­tu su pro­tes­tuo­to­jais pra­lei­dau Per­ga­lės aikš­tė­je. 2011 me­tais Lon­do­no riau­šių me­tu sve­čia­vau­si šia­me mies­te, na o la­biau­siai su­krė­tęs įvy­kis, ša­lia ku­rio te­ko at­si­dur­ti – 2015 me­tų ata­kos Pa­ry­žiu­je. Bū­tent lap­kri­čio 13 die­nos ry­tą at­skri­dau į Pa­ry­žių. Die­ną pra­lei­dau jo cen­tre, ir vos dvi va­lan­das prieš įvyks­tat iš­puo­liui Ba­tak­la­no te­at­re, vaikš­čio­jau vi­siš­kai ne­to­li jo. Ta­čiau tai, jog pla­nuo­tai ar ne­pla­nuo­tai te­ko at­si­dur­ti ša­lia svar­bių, dau­gy­bės žmo­nių gy­ve­ni­mus pa­kei­tu­sių įvy­kių, ne­at­gra­sė nuo ke­lio­nių, ne­su­ma­ži­no pa­si­ti­kė­ji­mo ki­tais“, – pa­sa­ko­jo svar­bių įvy­kių ver­pe­te ne kar­tą at­si­dū­ru­si ir ne­įkai­no­ja­mą pa­tir­tį įgi­ju­si Sau­lė.
Ki­tas ho­bis, kaip pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė, – ku­li­na­ri­ja. Ypač ją ža­vi mek­si­kie­čių bei Azi­jos vir­tu­vės. Ga­mi­nant, pa­sak mer­gi­nos, vie­nas svar­biau­sių da­ly­kų – jung­ti ne­ti­kė­tus sko­nius ir kva­pus, pa­mė­gin­ti at­kar­to­ti vie­tos au­ten­tiš­ką kva­pą ir po­jū­tį. Ke­liau­jant, be abe­jo, svar­biau­sia yra pa­ra­gau­ti tra­di­ci­nių pa­tie­ka­lų, o na­mo Sau­lė vi­sa­da sten­gia­si par­si­vež­ti įvai­riau­sių prie­sko­nių ar pa­da­žų. „Ma­ma vi­sa­da juo­kia­si, kad vi­si ve­ža lauk­tu­ves na­miš­kiams, o aš – sau. Ta­čiau pri­ar­tin­ti ap­lan­ky­tą ša­lį žmo­nėms, ku­riuos my­liu, yra di­džiau­sias ma­lo­nu­mas. Šiuo me­tu ypač daug dė­me­sio ski­riu fer­men­ta­ci­jai – ga­mi­nu kim­chi (ko­rė­jie­tiš­kus rau­gin­tus ko­pūs­tus), te­pa­che (mek­si­kie­tiš­ką ana­na­sų gi­rą) bei ki­tus ska­nės­tus. Vi­sa­da ge­riau tu­rė­ti sa­vo ga­my­bos at­sar­gų, sten­giuo­si ne­pirk­ti to, ką ga­liu pa­si­ga­min­ti pa­ti.
„Pa­si­da­ryk pats“ – ne tik ku­li­na­ri­nis šū­kis, bet ir ma­no gy­ve­ni­mo cre­do. Lai­mė, veik­la, mais­tas – vis­kas tam­pa daug sal­des­ni ir mie­les­ni, kai juos su­si­ku­ri pats. Vi­sos pa­tir­tys, ge­ros ar blo­gos, su­si­ju­sios ar ne­su­si­ju­sios, tam­pa nuo­sta­biu pa­grin­du kaž­kam nau­jam, at­ve­ria du­ris ir bu­ria ben­dra­min­čių būrį. Svar­bu, ne­sėk­mei iš­ti­kus, ne už­si­da­ry­ti, o pa­gal­vo­ti, ko tai ta­ve iš­mo­kė ir ką iš to ga­li­ma su­kur­ti“, – pa­brė­žė S. Bu­la­vai­tė.

Edi­ta Lu­kie­nė

Nuotraukoje: S. Bulavaitė Huašan kalno šiaurinėje viršukalnėje, Kinijoje.

Komentarai
Kiti straipsniai