Šeštadienis, 2018 m. lapkričio 17 d.

Su­si­ti­ki­mas su ra­šy­to­ja iš Fa­re­rų sa­lų

Lie­tin­gą spa­lio 5-osios pa­va­ka­rę į Plun­gės vie­šą­ją bib­lio­te­ką su­gu­žė­jo ne­ma­žas bū­rys plun­giš­kių, ne­abe­jin­gų ro­man­tiš­kai ir eg­zo­tiš­kai li­te­ra­tū­rai. Jie no­rė­jo iš ar­čiau su­si­pa­žin­ti su įdo­mia ir spal­vin­ga as­me­ny­be – ra­šy­to­ja Ra­kel Helm­sdal, pas mus at­vy­ku­sia iš Fa­re­rų sa­lų.

Lie­tu­vo­je dar ne­daug kam ži­no­mą dvie­jų de­šim­čių kny­gų au­to­rę, pje­sių lė­lių te­at­rui rašytoją, Fa­re­rų sa­lų lė­lių te­at­ro va­do­vę pri­sta­tė Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos var­to­to­jų ap­tar­na­vi­mo sky­riaus ve­dė­ja Ge­no­vai­tė Ma­te­vi­čiū­tė.
Ren­gi­nio me­tu vieš­nia iš už­sie­nio pa­sa­ko­jo, kad ypač daug dė­me­sio ski­ria vai­kams ir jau­ni­mui. Nors, kaip sa­kė, ra­šo vi­siems, ta­čiau, jei kny­ga pa­tin­ka vai­kams, ji bus įdo­mi ir su­au­gu­siems.
Už ro­ma­ną „Be­si­ve­jant vai­vo­rykš­tę“, skir­tą jau­ni­mui, R. Helm­sdal 2016 me­tais pel­nė West Nor­dic Li­te­ra­tu­re pre­mi­ją, ski­ria­mą ra­šy­to­jams iš Gren­lan­di­jos, Fa­re­rų sa­lų ir Is­lan­di­jos. O 2017-ai­siais ši kny­ga no­mi­nuo­ta Šiau­rės Ta­ry­bos vai­kų ir jau­ni­mo li­te­ra­tū­ros pre­mi­jai. Šie­met ro­ma­nas iš­leis­tas da­nų ir nor­ve­gų kal­bo­mis. Į lie­tu­vių kal­bą kny­ga dar ne­iš­vers­ta.
Ren­gi­nio me­tu bu­vo ga­li­ma pa­si­klau­sy­ti iš­trau­kų iš ro­ma­no fa­re­rų ir lie­tu­vių kal­bo­mis. Su­si­rin­ku­siuo­sius su­ža­vė­jo dai­nin­ga ir dau­ge­liui iki šiol ne­gir­dė­ta fa­re­rų kal­ba.
Su­si­rin­ku­sie­ji ne tik klau­sė­si au­to­rės skai­to­mų ro­ma­no iš­trau­kų, bet tu­rė­jo pui­kią ga­li­my­bę dau­giau su­ži­no­ti apie ato­kias, tik apie 50 tūkst. gy­ven­to­jų tu­rin­čias Fa­re­rų sa­las, ku­rias su­da­ro aš­tuo­nio­li­ka sa­lų.
Pa­klaus­ta apie kai ku­riuos Lie­tu­vo­je mums ne­įpras­tus da­ly­kus, vieš­nia pa­tvir­ti­no, kad tik­rai apie kiek­vie­ną mi­ru­sį Fa­re­rų sa­lo­se žmo­gų yra pa­skel­bia­ma per ra­di­jo tran­sliuo­ja­mas ži­nias. Taip pat – kad jų kal­bo­je yra apie 40 žo­džių, reiš­kian­čių rū­ką. Pa­sak pa­šne­ko­vės, eis­mas ša­ly­je toks ne­in­ten­sy­vus ir gat­vės taip ge­rai su­pla­nuo­tos, kad už­ten­ka tik pen­kių švi­eso­fo­rų, o per pas­ku­ti­niuo­sius 20 me­tų čia už­fik­suo­tos tik trys žmog­žu­dys­tės.
Be to, ro­ma­no „Be­si­ve­jant vai­vo­rykš­tę“ au­to­rė juo­ka­vo, kad fa­re­rie­čių tiek ma­žai, kad ne vie­nam ten­ka dirb­ti ir po ke­lis dar­bus. R. Helm­sdal ne tik ra­šo kny­gas vai­kams ir jau­ni­mui, ku­ria po­ezi­ją, sta­to pje­ses lė­lių te­at­rui, bet yra ir kū­ry­bi­nio ra­šy­mo mo­ky­to­ja. „No­riu vi­sus, at­ėju­sius pas ma­ne, iš­mo­ky­ti ra­šy­ti ir taip iš­reikš­ti sa­ve, sa­vo vi­di­nį pa­sau­lį, leis­ti at­si­skleis­ti ta­len­tui ir kū­ry­biš­ku­mui. Ra­šy­da­mas žmo­gus at­ran­da sa­ve. Ir vi­sai ne­svar­bu, kiek jam me­tų – 14 ar 70“, – pa­brė­žė ra­šy­mo me­no mo­ky­to­ja.
Ra­kel Helm­sdal pa­sa­ko­jo, kad la­bai my­li pa­čios su­kur­tas lė­les. Ma­rio­ne­tės yra ak­to­rės, kiek­vie­na tu­ri tik­rą var­dą, o jų su­kur­ti per­so­na­žai taip pat tu­ri var­dus. Pa­sak au­to­rės, ji yra tik jų pa­gal­bi­nin­kė.
Ren­gi­nio pa­bai­go­je pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je vie­šin­čiai ra­šy­to­jai iš Fa­re­rų sa­lų bib­lio­te­kos di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Zi­ta Pau­laus­kai­tė įtei­kė gė­lę ir at­mi­ni­mo do­va­ną bei pa­lin­kė­jo kuo di­džiau­sios sėk­mės kū­ry­bi­nia­me ke­ly­je. „Ti­ki­mės, kad at­ei­ty­je dar ne vie­na R. Helm­sdal kny­ga iš­vys pa­sau­lį, be to, bus iš­vers­tos ir į lie­tu­vių kal­bą, kad Lie­tu­vos skai­ty­to­jai tu­rė­tų ga­li­my­bę pa­si­mė­gau­ti ro­man­tiš­kais ir ma­lo­niai nu­tei­kian­čiais au­to­rės kū­ri­niais“, – sa­kė Z. Pau­laus­kai­tė.

Edi­ta LUKIENĖ

Komentarai
Kiti straipsniai