Sekmadienis, 2018 m. spalio 21 d.

Žel­di­nių ir žė­li­nių ap­sau­ga nuo žvė­rių

Žel­di­niams ir žė­li­niams stip­riai pa­kenk­ti ar­ba juos su­nai­kin­ti ga­li stir­nos, el­niai, brie­džiai, pe­li­niai grau­ži­kai, kiš­kiai, prie grio­vių ar ki­tų van­dens tel­ki­nių – beb­rai, re­tais at­ve­jais – šer­nai. Ap­sau­gai nuo pa­žei­di­mų nau­do­ja­mos bio­lo­gi­nės, che­mi­nės ir me­cha­ni­nės ap­sau­gos prie­mo­nės. Svar­biau­sia me­dy­nų ap­sau­gos bio­lo­gi­nė prie­mo­nė – eko­lo­gi­nės pu­siau­svy­ros iš­lai­ky­mas tarp žie­mos ga­nyk­lų miš­kuo­se pa­ša­ri­nio tal­pu­mo ir ka­no­pi­nių žvė­rių gau­su­mo. Vi­sais at­ve­jais la­biau­siai žel­di­niai ir žė­li­niai pa­žei­džia­mi skly­puo­se, esan­čiuo­se žvė­rių žie­mos kon­cen­tra­ci­jos vie­to­se.

Žvė­rys ga­li pa­žeis­ti bet ko­kio tan­kio žel­di­nius ar žė­li­nius. Pa­da­ry­tos ža­los dy­dis pri­klau­so nuo žel­di­nių ar žė­li­nių tan­kio ir žvė­rių gau­su­mo. Vie­nais at­ve­jais žvė­rys ga­li dau­giau pa­žeis­ti re­tes­nius, ki­tais – tan­kes­nius žel­di­nius ar žė­li­nius. Tai pri­klau­so nuo mai­ti­ni­mo­si se­zo­no ir pa­ša­rų (ūg­liai ar žie­vė). Jei­gu žvė­rys žie­mą min­ta ūg­liais, daž­niau­siai ma­žiau pa­žei­džia­mi tan­kes­ni žel­di­niai. Jei­gu min­ta žie­ve, – at­spa­res­ni re­tes­ni žel­di­niai, nes žie­vė grei­čiau tam­pa šiurkš­ti, to­dėl ma­žiau tin­ka­ma pa­ša­rui.
No­rint ap­sau­go­ti žel­di­nius ir žė­li­nius nuo el­ni­nių žvė­rių pa­žei­di­mų, yra nau­do­ja­mos me­cha­ni­nės ap­sau­gos – tvo­ros ir in­di­vi­du­a­lios me­de­lių ap­sau­gos. Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je ir ki­to­se ša­ly­se pla­čiau­siai nau­do­ja­mos spe­cia­lios vie­los tin­klo tvo­ros. Tuo tar­pu plas­ti­ki­nės in­di­vi­du­a­lios me­de­lių ap­sau­gos su­lai­ko nuo smul­kes­nės fau­nos pa­žei­di­mų, la­biau­siai nuo el­ni­nių ar kiš­kių. Plas­ti­ki­nės me­de­lių ap­sau­gos bran­gios ir trum­pa­lai­kės, to­dėl jos ge­riau tin­ka ma­žo plo­to ąžuo­lų žel­di­nių ir žė­li­nių ap­sau­gai.
Vie­nas iš po­pu­lia­riau­sių ap­sau­gos me­to­dų – žel­di­nių ir žė­li­nių te­pi­mas re­pe­len­tais. Re­pe­len­tai – tai me­džia­ga, sko­niu ir kva­pu at­bai­dan­ti el­ni­nius žvė­ris. Il­gą lai­ką sko­nio re­pe­len­tai bu­vo efek­ty­ves­ni nei kva­po ir nau­do­ti tiek prieš smul­kiuo­sius žin­duo­lius, tiek prieš el­ni­nius. Ta­čiau pas­ta­ruo­ju me­tu su­kur­ta ir efek­ty­vių kva­po re­pe­len­tų.
Pu­šies žel­di­nius ir žė­li­nius ga­li pa­žeis­ti el­ni­niai žvė­rys ir pe­li­niai grau­ži­kai. Nors pe­li­niai grau­ži­kai pu­šis mėgs­ta, jų žel­di­niai daž­niau­siai vei­sia­mi ne­der­lin­guo­se dir­vo­že­miuo­se, ku­riuo­se žo­li­nių au­ga­lų ma­žai, to­dėl pa­žei­di­mų pa­vo­jus ky­la tik pu­šis pa­so­di­nus der­lin­ges­nė­se dir­vo­se ir la­biau pir­mai­siais me­tais. Jau pir­mai­siais au­gi­mo me­tais pu­šies žel­di­niai ir žė­li­niai ga­li bū­ti pa­žeis­ti el­ni­nių žvė­rių. Ge­riau­sia juos ap­sau­go­ti re­pe­len­tais ar­ba ap­tver­ti. Ka­dan­gi žel­di­nių ap­sau­ga ap­tve­riant daug bran­ges­nė nei ap­sau­ga re­pe­len­tais, ap­ver­ti žel­di­nius ir žė­li­nius tiks­lin­ga tik tuo­met, kai yra re­a­li grės­mė, kad jiems pa­au­gus, pu­šų ka­mie­nus nu­lau­pys žvė­rys. Tvo­ros aukš­tis tu­ri bū­ti ne ma­žes­nis kaip 2 m. Ta­čiau brie­džiai ne­re­tai per­šo­ka ir to­kio aukš­čio tvo­ras. Jei­gu so­di­na­ma dvi­me­čiais ar tri­me­čiais pu­šies sod­me­ni­mis, žel­di­nius pra­dė­ti tep­ti re­pe­len­tais rei­kia jau pir­mai­siais me­tais. Te­pa­ma pa­grin­di­nio ūg­lio vir­šū­nė. Už­ten­ka nu­tep­ti 3–5 cm. Ru­de­nį rei­kia ne­pa­vė­luo­ti nu­tep­ti žel­di­nius re­pe­len­tais, nes jau spa­lio pa­bai­go­je juos ga­li pa­žeis­ti žvė­rys. Nuo stir­nų pa­žei­di­mų me­de­liai te­pa­mi re­pe­len­tais, kol pa­sie­kia 1,5 m aukš­tį, nuo el­nių – 1,8 m aukš­tį. Brie­džiai, siek­da­mi vir­šū­ni­nių ūg­lių, ga­li iš­lau­žy­ti ir 3–4 m ar­ba aukš­tes­nius pu­šies žel­di­nius bei žė­li­nius. Ap­sau­go­ti pu­šų ka­mie­nus nuo žie­vės nu­lau­py­mo ga­li­ma ne tik ap­tve­riant žel­di­nius, bet ir nu­te­pant ka­mie­nus re­pe­len­tais. Pu­šies žel­di­niams ir žė­li­niams ap­sau­ga nuo žvė­rių pa­žei­di­mų tam­pa ne­be­rei­ka­lin­ga, kai jie pa­sie­kia 5 m aukš­tį.
Eg­lės žel­di­nių vir­šū­ni­nius ūg­lius pra­dė­ti tep­ti re­pe­len­tais rei­kia jau pir­mai­siais žel­di­nių au­gi­mo me­tais, nes per žie­mą juos ga­li nu­kram­ty­ti stir­nos. Eg­les, taip kaip pu­šis re­pe­len­tais rei­kia ap­sau­go­ti, kol pa­sieks 1,8 m aukš­tį. Jei­gu stir­nų la­bai gau­su, jos va­sa­rą ga­li nu­kram­ty­ti dar ne­su­me­dė­ju­sius eg­lės ūg­lius. Ka­mie­nams pa­sie­kus apie 10 cm sker­sme­nį, jų žie­vę ga­li pra­dė­ti lau­py­ti el­niai ir brie­džiai. Ka­mie­nų lau­py­mo pa­vo­jus iš­lie­ka, kol eg­lių žie­vė taps šiurkš­ti, maž­daug iki 50 m. am­žiaus. Žie­vė daž­niau­siai nu­lau­po­ma ne vi­su pe­ri­met­ru, to­dėl eg­lės ne­nu­džiūs­ta, bet per pa­da­ry­tas žaiz­das už­si­kre­čia pu­vi­niu ir, pra­ėjus ku­riam lai­kui, lūž­ta. Eg­lių ka­mie­nus nuo nu­lau­py­mo ga­li­ma ap­sau­go­ti te­pant re­pe­len­tais.
Ąžuo­lo žel­di­nių ap­sau­ga tu­ri bū­ti il­ga­lai­kė ir yra la­bai bran­gi. Ne­ap­sau­go­ti nuo žvė­rių pa­žei­di­mų ąžuo­lo žel­di­niai daž­niau­siai žūs­ta. La­biau­siai ąžuo­lo žel­di­niai pa­žei­džia­mi spyg­liuo­čių miš­kuo­se. Juos pa­žei­džia pe­li­niai grau­ži­kai, kiš­kiai ir el­ni­niai. Įvei­sus žel­di­nius, rei­kia juos ap­tver­ti, pa­sta­ty­ti ste­byk­las pe­li­niais grau­ži­kais min­tan­tiems paukš­čiams. Ge­riau­sia ąžuo­lo žel­di­nių ar žė­li­nių ap­sau­ga nuo el­ni­nių – jų ap­tvė­ri­mas. Pa­vie­nius ąžuo­liu­kus, jų gru­pes ar ma­žus plo­te­lius pra­džio­je rei­kė­tų ap­sau­go­ti in­di­vi­du­a­lio­mis ap­sau­go­mis, vė­liau – re­pe­len­tais. Ąžuo­lo žel­di­nius ir žė­li­nius nuo ka­mie­nų nu­lau­py­mo rei­kia sau­go­ti, kol žie­vė taps šiurkš­ti, tai yra iki 30–35 m. am­žiaus.
Dre­bu­lių ir tuo­pų hib­ri­dų žel­di­niai pa­žei­džia­mi žvė­rių pa­na­šiai kaip ąžuo­lo. Jie taip pat tu­ri bū­ti ap­ver­ti. Lau­ki­niai gy­vū­nai mėgs­ta kle­vus, vinkš­nas, uo­sius, to­dėl jų žel­di­niai ar sa­vai­mi­nu­kai tu­rė­tų bū­ti sau­go­mi. Ber­žiu­kus ga­li nu­grauž­ti pe­lės, va­sa­rą ūg­lius nu­kram­ty­ti stir­nos. Juo­dalks­nių lau­ki­niai gy­vū­nai be­veik ne­pa­žei­džia, iš­sky­rus pa­vie­nius me­de­lius, ku­riuos va­ly­da­mi ra­gus nu­tri­na stir­ni­nai, iš­im­ti­nais at­ve­jais, esant ba­dui, ka­mie­nus ga­li nu­lau­py­ti el­niai.
Grau­ži­kų ar­ba ka­no­pi­nių žvė­rių pa­žei­di­mai (nu­ska­by­ti ūg­liai, nu­lau­py­ta ar nu­trin­ta žie­vė, nu­griauž­ti ka­mie­nai, už­tvin­dy­tas miš­kas ve­ge­ta­ci­jos lai­ko­tar­py­je), jei­gu dėl to žu­vo me­džiai, ver­ti­na­mi va­do­vau­jan­tis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ap­lin­kos mi­nist­ro ir že­mės ūkio mi­nist­ro 2015 m. sau­sio 22 d. įsa­ky­mu Nr. D1–69/3D–36 pa­tvir­tin­tos „Me­džio­ja­mų­jų gy­vū­nų pa­da­ry­tos ža­los že­mės ūkio pa­sė­liams, ūki­niams gy­vū­nams ir miš­kui ap­skai­čia­vi­mo me­to­di­kos“ 4 sky­riaus „Miš­kui pa­da­ry­tos ža­los ap­skai­čia­vi­mas“ nu­ro­dy­mais. Ver­ti­na­ma žel­di­niuo­se ir žė­li­niuo­se iki 20 m. am­žiaus, taip pat vy­res­niuo­se me­dy­nuo­se, jei­gu juo­se dėl me­dy­no būk­lės (vi­du­ti­nio aukš­čio) el­ni­niai žvė­rys te­bes­ka­bo ūg­lius ir lau­žo ka­mie­nus 4 m spin­du­lio ap­skai­tos aikš­te­lė­se, už­dė­to­se skly­po įstri­žai­nė­se kas 25 m. Ap­skai­tos aikš­te­lė­se ap­skai­to­mi tik tiks­li­nių rū­šių me­džiai, su­skirs­tant juos pa­gal pa­žei­di­mo laips­nį: svei­ki ir ne­daug pa­žeis­ti, sil­pnai pa­žeis­ti, vi­du­ti­niš­kai pa­žeis­ti ir stip­riai pa­žeis­ti bei žu­vę, va­do­vau­jan­tis mi­nė­tos me­to­di­kos 2 prie­de pa­teik­tais kri­te­ri­jais. Į ap­skai­tą ne­įtrau­kia­mi žel­di­niai ir žė­li­niai su­ny­kę dėl ne­tin­ka­mo pa­so­di­ni­mo, ken­kė­jų, li­gų ir me­te­o­ro­lo­gi­nių veiks­nių.
Pa­gal mi­nė­tos me­to­di­kos 4 sky­riaus nu­ro­dy­mus (for­mu­les) pa­da­ry­ta ža­la ga­li bū­ti nu­sta­to­ma pi­ni­gi­ne iš­raiš­ka. Pa­da­ry­ta ža­la ver­ti­na­ma ir ap­skai­čiuo­ja­ma Lie­tu­vos Res­pub­li­kos me­džiok­lės įsta­ty­mo 18 straips­ny­je nu­ma­ty­tais at­ve­jais, su­ra­šant pa­da­ry­tos ža­los ap­žiū­ros ak­tą.

In­for­ma­ci­ja pa­reng­ta Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos už­sa­ky­mu

R-948

Komentarai
Kiti straipsniai