Sekmadienis, 2018 m. spalio 21 d.

„Gro­ti prie fon­ta­no sva­jo­jau jau se­niai“

Ma­tui Sta­bin­giui – vos 12 me­tų, o jau­na­sis mu­zi­kan­tas jau įval­dęs du in­stru­men­tus – pia­ni­ną bei trom­bo­ną, pel­nęs dau­gy­bę ap­do­va­no­ji­mų ir gar­si­na Plun­gės var­dą ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Lat­vi­jo­je. Tad vi­sai ne­keis­ta, kad jau­na­sis me­ni­nin­kas jau įvei­kė sce­nos bai­mę ir to­liau sie­kia aukš­tu­mų mu­zi­kos sri­ty­je. Ma­ma apie jį sa­ko taip: „Ma­tas yra drau­giš­kas, jaut­rus, tu­rin­tis sa­vo nuo­mo­nę, o gy­va mu­zi­ka na­muo­se džiu­gi­na ir pra­sklai­do ru­ti­ną“.

Nors Ma­to mu­zi­ką gir­dė­jo net Lat­vi­jo­je, apie šį vai­ki­ną su­ži­no­jo­me tik ta­da, kai mies­to cen­tre bu­vo pa­sta­ty­tas pia­ni­nas. Ma­tas ten pra­leis­da­vo daug lai­ko ir džiu­gi­no Plun­gės gy­ven­to­jus kla­vi­šų skam­be­siu, po to da­ly­va­vo ren­gi­ny­je „Juo­da bal­ta“ ir lai­mė­jo UAB „Plun­gės bal­dai“ pa­skelb­ta­me kon­kur­se pir­mą­ją vie­tą – jam pa­do­va­no­ta so­fa. Ta­da ir su­gal­vo­jo­me su­si­siek­ti su Ma­tu bei už­duo­ti ke­lis klau­si­mus.

– Kaip su­gal­vo­jai at­ei­ti į me­no mo­kyk­lą? Kiek tau bu­vo me­tų?
– Aš pats apie tai net ne­gal­vo­jau. Kai man bu­vo 7 me­tai, ma­ma no­rė­jo, kad pūs­čiau dū­dą. Tai ji ma­ne nu­ve­dė pas mo­ky­to­ją Ar­tū­rą Ur­nie­žių, o ten aš pra­dė­jau mo­ky­tis gro­ti trom­bo­nu.

– Ar šei­mo­je, gi­mi­nė­je yra dau­giau mu­zi­kan­tų?
– Mu­zi­kan­tų gi­mi­nė­je dau­giau ne­tu­ri­me. Kol kas aš vie­nas.

– Ži­nau, kad pia­ni­nas nė­ra pir­mo­ji ta­vo spe­cia­ly­bė me­no mo­kyk­lo­je. Ko­dėl pa­si­rin­kai trom­bo­ną?
– Kaip mi­nė­jau, ma­ma nu­ve­dė ma­ne į me­no mo­kyk­lą pas mo­ky­to­ją Ar­tū­rą Ur­nie­žių. Jis iš pra­džių mo­ki­no gro­ti dū­de­le, o po pus­me­čio, kai jau bu­vau pa­si­ruo­šęs, pra­dė­jau gro­ti trom­bo­nu.

– Kiek lai­ko gro­ji pia­ni­nu?
– Pia­ni­nu gro­ju ket­ve­rius me­tus, o kaip spe­cia­ly­bės mo­kau­si an­tri me­tai. Kaip gro­ti pia­ni­nu, iš pra­džių man pa­ro­dė drau­gas Lu­kas Va­si­liaus­kas. Pas­kui pats la­bai „už­si­kab­lia­vau“. Kol ne­tu­rė­jau pia­ni­no, gro­jau plan­še­te.

– Ku­riuo in­stru­men­tu la­biau pa­tin­ka gro­ti?
– Abiem in­stru­men­tais. Kar­tais la­biau trau­kia vie­nas, o po kiek lai­ko – jau ki­tas. In­stru­men­tas tam­pa mėgs­ta­mas, kai mo­kai­si nau­jų kū­ri­nių, o kai rei­kia to­bu­lin­ti iš­mok­tus, pri­trūks­ta kan­try­bės, ir mėgs­ta­mu in­stru­men­tu stai­ga tam­pa ki­tas.

– Ką tau reiš­kia šie du in­stru­men­tai? Gro­ji­mas jais?
– Apie tai, ką jie reiš­kia, ne­su gal­vo­jęs. Man tie­siog pa­tin­ka jais gro­ti ir džiu­gin­ti žmo­nes.

– Ko­kiuo­se mu­zi­ki­niuo­se kon­kur­suo­se te­ko da­ly­vau­ti? Ar pa­vy­ko pel­ny­ti per­ga­lių?
– Kon­kur­suo­se da­ly­vau­ju kas­met, ne kar­tą esu ta­pęs lau­re­a­tu. Vien pra­ėju­siais moks­lo me­tais da­ly­va­vau ke­tu­riuo­se kon­kur­suo­se. Gro­da­mas trom­bo­nu, lai­mė­jau an­trą vie­tą kon­kur­se Lat­vi­jo­je, o pres­ti­ži­nia­me Pa­kal­nio kon­kur­se pa­vy­ko ap­gin­ti Plun­gės gar­bę ir už­im­ti pir­mą vie­tą sa­vo gru­pė­je. Gro­da­mas pia­ni­nu, ta­pau lau­re­a­tu res­pub­li­ki­nia­me Cres­cen­do kon­kur­se Klai­pė­do­je, ten ga­vau ir pa­pil­do­mą di­plo­mą už vir­tuo­ziš­ku­mą. Na­cio­na­li­nia­me Ba­lio Dva­rio­no kon­kur­se Vil­niu­je ta­pau di­plo­man­tu ir pel­niau pa­pil­do­mą di­plo­mą už ge­riau­sią mu­zi­ki­nę per­spek­ty­vą.

– Da­ly­va­vai mies­to aikš­tė­je vy­ku­sia­me kon­cer­te. Koks jaus­mas gro­ti ne kon­cer­to sa­lė­je, gre­ta šniokš­čiant fon­ta­nui?
– Gro­ti prie fon­ta­no sva­jo­jau jau se­niai, ypač va­ka­re, kai fon­ta­nas pra­de­da švies­ti. Kai pa­sta­tė pia­ni­ną, bu­vau at­vy­kęs pa­gro­ti va­ka­re. Jau­čiau­si la­bai sma­giai. Gro­ti ki­to­kio­je ap­lin­ko­je, ne sa­lė­je, te­ko ne kar­tą. Šiais me­tais gro­jau Klai­pė­do­je gat­vės mu­zi­kos die­no­se prie Da­nės upės. Pia­ni­nu dar esu gro­jęs ka­vi­nė­je, se­ne­lių na­muo­se, bib­lio­te­ko­je ir baž­ny­čio­je. Su pu­čia­mų­jų or­kest­ru gro­ja­me įvai­riuo­se ra­jo­no ren­gi­niuo­se, mies­to par­ke, mies­te­liuo­se.

– Ar ka­da ki­lo min­čių, jog ne­be­no­ri gro­ti?
– Taip. To­kių min­čių kil­da­vo pir­mais me­tais, kai mo­kiau­si gro­ti dū­de­le.

– Kiek lai­ko per die­ną ski­ri mu­zi­kai?
– Bū­na die­nų, kai ne­gro­ju, o ne­re­tai mu­zi­kuo­ju apie 2–3 va­lan­das.

– Ar dėl mu­zi­kos ne­nu­ken­čia moks­lai?
– La­biau mu­zi­ka­vi­mas ken­čia dėl pa­grin­di­nės mo­kyk­los. Ypač kai po li­gos rei­kia at­si­skai­ty­ti vis­ką, ko kla­sio­kai iš­mo­ko. Pas mus – „Ry­to“ pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je – vai­kams ge­riau ne­sirg­ti. Dėl mu­zi­ka­vi­mo moks­lai ne­nu­ken­čia, nes at­si­sa­kau kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų ir te­le­vi­zo­riaus žiū­rė­ji­mo.

– Ar ke­ti­ni sa­vo at­ei­tį sie­ti su mu­zi­ka?
– Da­bar – taip, o kaip bus, gy­ve­ni­mas pa­ro­dys.

– Ko­kių dar po­mė­gių tu­ri?
– Ma­no po­mė­giai nuo­la­tos kei­čia­si. Kaž­ka­da do­mė­jau­si ast­ro­no­mi­ja ir di­no­zau­rais, da­bar mėgs­tu žon­gli­ruo­ti, dė­lio­ti Ru­bi­ko ku­bą ir skai­ty­ti Aga­tos Kris­ti de­tek­ty­vus.

– Ko pa­lin­kė­tum ar pa­tar­tum vai­kams, pa­aug­liams ar su­au­gu­siems, sva­jo­jan­tiems gro­ti, bet ne­si­ryž­tan­tiems pra­dė­ti?
– Lin­kiu drą­sos pra­dė­ti ir pa­si­ti­kė­ti Die­vu, kad Jis pa­dės at­si­skleis­ti ta­len­tui.

Kal­bi­no Ie­va Pi­li­taus­kai­tė

Nuotraukoje: M. Stabingis buvo įvertintas ir nacionaliniame Balio Dvariono konkurse.

Komentarai
Kiti straipsniai