Sekmadienis, 2018 m. spalio 21 d.

Pik­ta­sis pen­si­nin­kas prieš kai­my­nus vėl grie­bė­si kerš­to ug­ni­mi

Var­ka­lių kai­me, Tven­ki­nių gat­vė­je, gy­ve­na la­bai pik­tas pen­si­nin­kas Pet­ras Ra­mo­nas (gim. 1948 m.). Prieš pus­tre­čių me­tų jis jau bu­vo nu­teis­tas už tai, kad pik­ty­biš­kai ken­kė kai­my­nams Al­do­nai ir Ar­vy­dui Ka­ra­liams – iš me­džiok­li­nio šau­tu­vo nak­ties me­tu pyš­ki­no žmo­nėms į lan­gus ir bu­vo pa­de­gęs jų na­mo du­ris, o šią va­sa­rą šis pa­gy­ve­nęs chu­li­ga­nas dar kar­tą „pri­si­dir­bo“ – pa­de­gė kai­my­nų mal­kų krū­vą, dėl ko ga­lė­jo su­pleš­kė­ti net ke­li ūki­niai pa­sta­tai. To­dėl rug­pjū­čio 30 die­ną P. Ra­mo­nas vėl sė­do į tei­sia­mų­jų suo­lą dėl tur­to su­nai­ki­ni­mo ar su­ga­di­ni­mo vi­suo­ti­nai pa­vo­jin­gu bū­du.

„Aš jau taip nuo jo pa­var­gau, kad no­rė­čiau, jog jis nors pus­me­tį pa­sė­dė­tų ka­lė­ji­me“, – po teis­mo kal­bin­ta pra­si­ta­rė nu­ken­tė­ju­sio­ji A. Ka­ra­lie­nė. Mo­te­ris sa­kė tie­siog ne­be­ap­si­ken­čian­ti kai­my­no da­ro­mų niek­šin­gų dar­bų.
Ta­čiau rug­pjū­čio 30 die­ną bau­džia­mo­ji by­la ne­bu­vo pra­dė­ta. Tą­dien teis­mo po­sė­džių sa­lė­je sė­dė­jo tik nu­ken­tė­ju­sie­ji su sa­vo ad­vo­ka­tu ir kal­ti­na­ma­sis P. Ra­mo­nas. Pas­ta­ra­sis gy­nė­jo ne­tu­rė­jo, bet sa­kė pa­gei­dau­jan­tis gau­ti ne­mo­ka­mą ad­vo­ka­tą. Ti­ki­no, kad per Sa­vi­val­dy­bės spe­cia­lis­tus jau krei­pė­si į Vals­ty­bės ga­ran­tuo­ja­mos tei­si­nės pa­gal­bos tar­ny­bą, ta­čiau pro­ce­dū­ros už­tru­ko, ir ad­vo­ka­tas jam dar ne­pa­skir­tas. Teis­mas nu­spren­dė by­lą ati­dė­ti iki spa­lio vi­du­rio.
Šį­kart mi­nė­tas var­ka­liš­kis bus tei­sia­mas už tai, kad šių me­tų bir­že­lio 19-osios va­ka­rą, jau prieš vi­dur­nak­tį, ty­čia pa­de­gė kai­my­nų Ka­ra­lių mal­kų krū­vą. Su­pleš­kė­jo da­lis, t. y. ke­li ku­bi­niai met­rai mal­kų, ki­ta da­lis ir ki­tas tur­tas bu­vo iš­sau­go­tas.
Tą nak­tį į Tven­ki­nių gat­vę sku­bė­jo ne tik ug­nia­ge­siai, bet ir me­di­kai – A. Ka­ra­lie­nė pri­si­mi­nė, jog iš iš­gąs­čio at­si­to­kė­jo tik grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos au­to­mo­bi­ly­je.
Var­ka­liš­kė pa­sa­ko­jo, jog kai­my­no iš­puo­lius jie ken­čia nuo­lat. Po to, kai prieš pus­tre­čių me­tų A. Ra­mo­nas bu­vo nu­teis­tas, jo „pa­si­ro­dy­mai“ ku­riam lai­kui bu­vo ap­ri­mę, ta­čiau, pa­si­bai­gus dvie­jų me­tų lyg­ti­nės baus­mės lai­ko­tar­piui, vėl ėmė krės­ti ei­bes. Ir ne vien smul­kias.
Šį pa­va­sa­rį, pa­sak A. Ka­ra­lie­nės, kai­my­nas ėmė­si jų au­ga­lų nai­ki­ni­mo: su „ran­da­pu“ nu­purš­kė braš­kes, ža­lią ve­ją ir tu­jas. Braš­kių der­liaus ne­bu­vo, au­ga­lai puo­se­lė­ja­mo­je so­dy­bo­je nu­gel­to. Bū­da­vo, kad ty­čia pa­leis­da­vo sa­vo šu­nį, ku­ris at­lė­kęs pri­derg­da­vo jų pie­ve­lė­je. Ne­re­tai mo­te­ris pa­tir­da­vo ir gir­to kai­my­no už­gau­lio­ji­mus, įžei­di­nė­ji­mus. Kaip svars­tė A. Ka­ra­lie­nė – vis­kas dėl to, jog P. Ra­mo­nas juos lai­ko skun­di­kais, bet mo­te­ris ti­ki­no, kad kai­my­no ga­li­mai ne­le­ga­li veik­la nei jai, nei jos vy­rui ne­rū­pi.
Ne­ap­si­ken­tu­si vėl pra­si­dė­ju­sių P. Ra­mo­no veiks­mų, var­ka­liš­kė nu­ta­rė im­tis ap­sau­gos prie­mo­nių – bir­že­lio 4 die­ną prie jų na­mų jau bu­vo įjung­tos ke­tu­rios vaiz­do ste­bė­ji­mo ka­me­ros, taip pat – trys au­to­ma­tiš­kai įsi­jun­gian­čios ap­švie­ti­mo lem­pos.
Nak­tį iš bir­že­lio 19-osios į 20-ąją A. Ka­ra­lie­nę pa­ža­di­no te­le­fo­no skam­bu­tis – pa­skam­bi­nęs ki­tas kai­my­nas pa­sa­kė, jog de­ga jų mal­kos. Iš­gąs­tis, kaip pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vė, bu­vo toks di­de­lis, kad jai pri­rei­kė net me­di­kų pa­gal­bos.
Tą va­ka­rą pū­tė la­bai stip­rus vė­jas, ir mo­te­ris sa­kė net ne­abe­jo­jan­ti, kad nuo mal­kų bū­tų už­si­de­gę ne tik jų, bet ir kai­my­nų ūki­niai pa­sta­tai, o gal­būt ir ša­lia bu­vę au­to­mo­bi­liai ar net gy­ve­na­mie­ji na­mai. Lai­mė, at­lė­kę ug­nia­ge­siai jau įsi­smar­ka­vu­sią lieps­ną grei­tai nu­mal­ši­no.
Kie­no tai dar­bas, A. Ka­ra­lie­nė sa­kė iš­kart su­pra­tu­si. At­vy­ku­siems pa­rei­gū­nams taip ir pa­sa­kė – vėl kai­my­nas! Vė­liau per­žiū­rė­jo vaiz­do ka­me­ras, ku­rio­se ma­tė­si, kaip jis ėjo pa­tvo­riais su ka­nist­ru ran­ko­se, kaip au­to­ma­tiš­kai įsi­jun­gė lem­pos, o vė­liau ir gais­ras ki­lo…
At­si­pra­šy­mo nu­ken­tė­ju­sie­ji iš chu­li­ga­niš­kai be­si­el­gian­čio kai­my­no ne­su­lau­kė. Pa­sak mo­ters, kai kai­my­nas ne­gir­tas – pra­ei­na nu­lei­dęs gal­vą, o kai „pa­ė­męs“ – ima dar keik­tis. Pa­šne­ko­vė ti­ki­no, kad teis­mo ke­liu pra­šys at­ly­gin­ti ne tik ma­te­ria­li­nius, bet ir mo­ra­li­nius nuos­to­lius.
Kaip mi­nė­ta, už sa­vo iš­puo­lius P. Ra­mo­nas jau bu­vo teis­tas – 2016 me­tų pradžioje jis ga­vo treč­da­liu su­ma­žin­tą (nes kal­tę pri­pa­ži­no) baus­mę – dve­jus me­tus lyg­ti­nai, taip pat tu­rė­jo su­mo­kė­ti nu­ken­tė­ju­sie­siems už ad­vo­ka­to pa­slau­gas, at­ly­gin­ti 646 eu­rų tur­ti­nę ir 2 tūkst. eu­rų ne­tur­ti­nę ža­las. Tą­syk jis į tei­sia­mų­jų suo­lą pa­kliu­vo už tai, jog 2015 me­tų pa­va­sa­rį, at­slin­kęs prie kai­my­nų na­mo, ap­lie­jo ben­zi­nu jų lau­ko du­ris ir pa­de­gė, taip pat ak­me­niu iš­kū­lė lan­gą ir du kar­tus šo­vė į mie­gan­čių var­ka­liš­kių lan­gus iš ne­tei­sė­tai lai­ky­to me­džiok­li­nio šau­tu­vo.

Li­na MOTUŽIENĖ

Nuotraukoje: Varkališkis P. Ramonas dėl kaimynų turto gadinimo į teisiamųjų suolą sėdo jau antrą kartą.

Komentarai
Kiti straipsniai