„Pagyrimas – arkliukas, kuriuo galima labai toli važiuoti“

Taip sakė Plungės Senamiesčio mokyklos dailės ir technologijų mokytoja Aldona Bieliauskienė, jau 44-ąjį rugsėjį kviečianti mokinius į paslaptingą mokslo bei žinių pasaulį ir mokyklą laikanti antraisiais namais.

Jau­nat­viš­ka, trykš­tan­ti ener­gi­ja, ku­pi­na gy­ve­ni­mo džiaugs­mo mo­ky­to­ja, be­veik pu­sę am­žiaus mo­kyk­lo­je be­si­jau­čian­ti lyg na­muo­se, pa­sa­ko­jo, kad dirb­ti pra­dė­jo la­bai jau­na, ta­čiau iš­kart su­pra­to, kad pa­si­rin­ko tei­sin­gą gy­ve­ni­mo ke­lią, kad „at­si­sė­do į sa­vo ve­ži­mą“, kad mo­ky­to­jos dar­bas – my­li­ma pro­fe­si­ja, jos pa­šau­ki­mas, ku­riuo nė aki­mir­ką nie­ka­da ne­su­abe­jo­jo.
„Už tai, kad ta­pau dai­lės mo­ky­to­ja, kad iš­mo­kau gra­žiai pieš­ti ir vis­ko pa­sie­kiau, esu dė­kin­ga pir­ma­jai pie­ši­mo mo­ky­to­jai Dai­ly­die­nie­nei, ku­ri ir pa­ste­bė­jo ma­no ta­len­tą bei be­ga­li­nį no­rą pieš­ti. Ji per pie­ši­mo pa­mo­kas rink­da­vo mo­ki­nių at­lik­tus dar­bus. Ana­li­zuo­da­vo juos, ver­tin­da­vo ir vi­sa­da pa­gir­da­vo. Po­ka­rio lai­kais sun­ku bū­da­vo ko nors gau­ti, bet ma­no mo­ky­to­ja su­ge­bė­da­vo pa­rū­pin­ti alie­ji­nių da­žų, ki­tų pie­ši­mui rei­ka­lin­gų prie­mo­nių ir taip ug­dė ma­ny­je ta­len­tą, ska­ti­no pieš­ti, ta­py­ti, nie­ka­da ne­nu­leis­ti ran­kų ir ei­ti pir­myn. Pir­mo­ji mo­ky­to­ja sa­ky­da­vo, kad vis­ką ga­liu, kad esu ta­len­tin­ga, kad rei­kia mo­ky­tis to­liau. Nuo penk­tos kla­sės pra­dė­jau ta­py­ti ant dro­bės alie­ji­niais da­žais“, – pri­si­mi­ni­mais apie pir­mą­ją mo­ky­to­ją, ku­ri ją ir pa­stū­mė­jo mo­ky­to­jos pro­fe­si­jos link, da­li­jo­si A. Bie­liaus­kie­nė.
Dai­lės mo­ky­to­ja taip pat pa­sa­ko­jo, kad jos ta­len­tą pa­ste­bė­jo ir mo­čiu­tė, ma­mos ma­ma. „Pa­ma­čiu­si per pa­mo­kas tik juo­du tu­šu plo­ny­te plunks­na iš va­do­vė­lių nu­ko­pi­juo­tus ra­šy­to­jų por­tre­tus, ji šim­tu pro­cen­tų bu­vo įsi­ti­ki­nu­si, kad tu­riu pa­šau­ki­mą tap­ti mo­ky­to­ja, kad tu­riu ta­len­tą ir rei­kia to­liau dirb­ti ta lin­kme“, – prisiminė A. Bieliauskienė.
Di­džiu­lę dar­bo pa­tir­tį su­kau­pu­si Se­na­mies­čio mo­kyk­los mo­ky­to­ja šil­tais žo­džiais pri­si­mi­nė ir me­niš­kos sie­los tė­vą, ku­ris nuo vai­kys­tės skie­pi­jo mei­lę dar­bui, pa­rei­gos bei at­sa­ko­my­bės jaus­mą. Kaip sa­kė pa­šne­ko­vė, tė­vas taip pat bu­vo pe­da­go­gas.
Už­au­gu­si pen­kių vai­kų šei­mo­je A. Bie­liaus­kie­nė ir jos bro­liai bei se­se­rys ger­bė ir my­lė­jo sa­vo tė­tį, pa­si­ti­kė­jo juo ir lauk­da­vo pa­gy­ri­mo.
Pa­sak pa­šne­ko­vės, tė­vas bu­vo griež­tas, bet tei­sin­gas. Nors jo­kių moks­lų ne­bai­gęs, bet bu­vo la­bai švie­sus žmo­gus, vai­kus auk­lė­jo pe­da­go­giš­kai. Nie­ka­da ne­kė­lė bal­so, kal­bė­da­vo ty­liai, ra­miai, aiš­kiai, pa­si­ti­kė­da­mas sa­vi­mi. Svar­biau­sia, kaip sa­kė A. Bie­liaus­kie­nė, tė­vas vi­sa­da ras­da­vo prie­žas­tį pa­gir­ti kiek­vie­ną sa­vo vai­ką. Ta­da bū­da­vo vi­si lai­min­gi. „Pa­gy­ri­mas – ar­kliu­kas, ku­riuo ga­li­ma la­bai to­li va­žiuo­ti“, – la­biau­siai įsi­mi­nu­siais, iki šiol ne­iš­di­lu­siais vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si ir pa­gy­ri­mo ga­lia džiau­gė­si mo­ky­to­ja.
„Esu po­ka­rio vai­kas. Sun­kūs ta­da bu­vo lai­kai. Ge­rai pri­si­me­nu, kaip tė­vas lū­žo ko­ją ir il­gai ne­ga­lė­jo ei­ti į dar­bą, tad ku­rį lai­ką ne­ga­vo ir at­ly­gio. Ta­čiau ir to­kiu sun­kiu mo­men­tu jis ra­do iš­ei­tį: mes, vai­kai, pri­rink­da­vo­me ir par­neš­da­vo­me jam iš lau­kų smil­gų, iš ku­rių tė­vas pin­da­vo ma­žy­čius krep­še­lius, ku­rie bu­vo ne tik gra­žūs, bet ir pra­ver­tė bui­ty­je. Į tuos krep­še­lius pri­rink­da­vo­me žir­nių, ku­rių ras­da­vo­me lau­kuo­se. Tais žir­niais tė­vas le­sin­da­vo viš­tas, ku­rios tuo sun­kiu pe­ri­odu bu­vo pa­grin­di­nis mais­to šal­ti­nis. Svar­biau­sia, kad tė­vas pa­gir­da­vo sa­ky­da­mas, kad esa­me šau­nuo­liai, ir jei­gu ne mes, tai net ne­įsi­vaiz­duo­ja, kaip bū­tų“, – apie tė­ve­lio su­ma­nu­mą, ge­rą ir ra­mų bū­dą pa­sa­ko­jo A. Bie­liaus­kie­nė.
Mo­ky­to­ja yra ki­lu­si iš Bai­so­ga­los, Rad­vi­liš­kio ra­jo­no. Iš­te­kė­ju­si už plun­giš­kio, per­si­kė­lė gy­ven­ti į Plun­gę, kar­tu su vy­ru už­au­gi­no, iš­auk­lė­jo ir į gy­ve­ni­mą iš­lei­do du vai­kus – duk­rą ir sū­nų.
At­vy­ku­si į mū­sų kraš­tą, jau­no­ji mo­ky­to­ja pir­miau­sia ga­vo pa­sky­ri­mą dirb­ti Al­sė­džių vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, kur mo­ky­to­ja­vo de­šimt me­tų. Vė­liau įsi­dar­bi­no va­di­na­mo­jo­je Plun­gės 4-ojo­je vi­du­ri­nė­je (da­bar Se­na­mies­čio) mo­kyk­lo­je, kur sėk­min­gai dai­lės moks­lo pa­slap­čių mo­ki­nius mo­ko iki šiol.
Pri­si­mi­nu­si sa­vo pir­muo­sius dar­bo me­tus, mo­ky­to­ja sa­kė, kad bu­vo la­bai sun­ku. At­ėjus į ke­tu­rias­de­šim­ties mo­ki­nių kla­sę, iš pra­džių da­rė­si bau­gu. Bet, kaip sa­kė pa­šne­ko­vė, bu­vo įsi­ti­ki­nu­si, kad tu­ri la­bai daug ži­nių, ku­rias ga­li per­duo­ti ki­tiems, pri­si­mi­nė sa­vo pir­mo­sios mo­ky­to­jos pa­ta­ri­mus, ku­riais nau­do­ja­si ir da­bar, tad ki­bo į dar­bą.
„Mo­ky­to­jos dar­bas nė­ra leng­vas, nes lai­ku rei­kia pa­ste­bė­ti mo­ki­nio ta­len­tą, pa­stū­mė­ti jį, už­ves­ti ant ke­lio, kad jis ir to­liau sėk­min­gai siek­tų už­si­brėž­tų tiks­lų. La­bai svar­bu pa­gir­ti mo­ki­nį, nes tai su­tei­kia dau­giau pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vo jė­go­mis, už­de­ga no­rą dirb­ti ir siek­ti kuo ge­res­nių re­zul­ta­tų. Yra daug ga­bių vai­kų. Ta­čiau, kad pa­siek­tum vis­ko, ko no­ri, vien ta­len­to ne­pa­kan­ka. Rei­kia daug dirb­ti. Ta­len­tas be dar­bo yra nie­kas“, – pa­tir­ti­mi da­li­jo­si mo­ky­to­ja A. Bie­liaus­kie­nė.
Be to, kaip sa­kė mo­ky­to­ja, jei­gu mėgs­ti sa­vo dar­bą, jis nie­kuo­met ne­bus naš­ta, o kai ma­to­si nu­veik­to dar­bo re­zul­ta­tai, sun­kaus dar­bo nuo­var­gį nuo pe­čių kaip su ran­ka nui­ma.
Plun­gės Se­na­mies­čio mo­kyk­los mo­ky­to­ja kar­tu su mo­ki­niais ak­ty­viai da­ly­vau­ja įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se. Prieš ke­le­tą me­tų da­ly­va­vo Sei­mo na­rės Ag­nės Bi­lo­tai­tės or­ga­ni­zuo­ta­me pla­ka­tų kon­kur­se „Mes – prieš ko­rup­ci­ją“, ku­ria­me iš ke­tu­rių nu­ga­lė­to­jų net trys bu­vo Se­na­mies­čio mo­kyk­los auk­lė­ti­niai. Jų pa­svei­kin­ti ir įteik­ti pri­zus at­vy­ko Sei­mo na­rys Jur­gis Raz­ma.
Mo­ki­niai kas­met ski­na lau­rus Plun­gės kul­tū­ros cen­tro or­ga­ni­zuo­ja­mo­je pa­ro­do­je-kon­kur­se „Sta­nis­lo­vas Riau­ba – Že­mai­ti­jos An­der­se­nas“. Taip pat sėk­min­gai da­ly­vau­ta res­pub­li­ki­nia­me pie­ši­nių kon­kur­se „Kny­gų na­mų švie­sa“, ku­rio nu­ga­lė­to­jų pie­ši­niai ke­lia­vo po vi­są Lie­tu­vą ir bu­vo eks­po­nuo­ja­mi su­reng­to­se pa­ro­do­se.
Se­na­mies­čio mo­kyk­los mo­ki­niai kar­tu su sa­vo dai­lės mo­ky­to­ja da­ly­va­vo ir tarp­tau­ti­nia­me pie­ši­nių kon­kur­se „Šir­di­mi ma­tau pa­sau­lį“. Du mo­ki­niai bu­vo ap­do­va­no­ti.
Ne tik mo­ky­to­jos A. Bie­liaus­kie­nės ug­do­mi mo­ki­niai pa­si­žy­mi įvai­riuo­se kon­kur­suo­se, ku­riuos sun­ku net su­skai­čiuo­ti, bet ir pa­ti mo­ky­to­ja tu­ri di­džiu­lį šūs­nį ap­do­va­no­ji­mų. Juos ga­vo už ge­rą, nuo­šir­dų ir il­ga­me­tį dar­bą, kū­ry­bin­gu­mą, mo­ki­nių ren­gi­mą įvai­riems kon­kur­sams.
Daug ta­len­tin­gų žmo­nių iš­ug­dė mo­ky­to­ja per 44-erius dar­bo me­tus. Tarp jų – daug gar­sių dai­li­nin­kų, di­zai­ne­rių, sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią su­ra­dusių mo­ky­to­jos A. Bie­liaus­kie­nės dė­ka.
Ne­nuils­tan­ti, ener­gi­jos ne­sto­ko­jan­ti, ku­pi­na nau­jų idė­jų mo­ky­to­ja di­džiuo­ja­si sa­vo bu­vu­siais mo­ki­niais, at­si­lie­pia apie juos šil­tais žo­džiais, o da­bar­ti­niams lin­ki kuo dau­giau šyp­so­tis, bū­ti ge­ra­no­riš­kiems, be pyk­čio ir pa­gie­žos steng­tis iš­spręs­ti vi­sas iš­ki­lu­sias pro­ble­mas. Taip pat lin­ki bū­ti pa­pras­tais, drau­giš­kais, darbš­čiais žmo­nė­mis ir vi­so­mis jė­go­mis siek­tų už­si­brėž­tų tiks­lų.
„No­riu, kad mo­ki­niai mus ap­lenk­tų, kad to­bu­lė­tų, kad dirb­tų ne­gai­lė­da­mi jė­gų ir džiaug­tų­si sa­vo dar­bo vai­siais. Nie­ko nė­ra ma­lo­niau, kaip ma­ty­ti pa­siek­tus re­zul­ta­tus. Tai – ge­riau­sias dar­bo įver­ti­ni­mas“, – pa­brė­žė il­gus me­tus Plun­gės Se­na­mies­čio mo­kyk­lo­je dir­ban­ti dai­lės ir tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ja A. Bie­liaus­kie­nė.

Edita LUKIENĖ

Nuotraukoje: Rudenį Plungės parke su anūku Nojumi.