Šeštadienis, 2018 m. lapkričio 17 d.

Vil­ki­ko vai­ruo­to­ja la­biau­siai ne­mėgs­ta ga­ben­ti cuk­raus…

Vi­sai ša­lia Plun­gės, į vie­ną so­dy­bą Trui­kių kai­me, kar­tais pa­su­ka di­džiu­lis mė­ly­nos spal­vos vil­ki­kas „Mer­ce­des Ac­tros“, ku­rio prie­ky­je už­dė­ta len­te­lė su var­du – ILONA. Ap­lin­ki­niai ta­da ži­no – jų kai­my­nė po dar­bų grį­žo na­mo. Ši jau­na, sim­pa­tiš­ka švie­siap­lau­kė – 28 me­tų Ilo­na Moc­ku­tė – nė kiek ne­pyks­ta, kai drau­gai ją va­di­na „fū­ris­te“. Prie­šin­gai – mer­gi­na la­bai džiau­gia­si sa­vo vai­ruo­to­jos-eks­pe­di­to­rės dar­bu ir apie ki­to­kią veik­lą sa­ko net ne­gal­vo­jan­ti. Ko­dėl ji, bai­gu­si moks­lą apie vie­šą­jį įstai­gų ir įmo­nių ad­mi­nist­ra­vi­mą, sė­do už vil­ki­ko vai­ro ir kaip jai se­ka­si to­kia­me „ne­mo­te­riš­ka­me“ dar­be – apie tai Ilo­na mie­lai su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti „Plun­gės ži­nioms“.

– To­kia jau­na, sim­pa­tiš­ka mer­gi­na – ir už va­di­na­mos „fū­ros“ vai­ro! Kaip ši­taip at­si­ti­ko, kas nu­lė­mė ta­vo pa­si­rin­ki­mą vai­ruo­ti vil­ki­ką?
– Ma­nau, kad sma­ges­nio dar­bo už vil­ki­ko vai­ra­vi­mą ne­ras­čiau. La­bai mėgs­tu vai­ruo­ti. Ga­li­ma sa­ky­ti, di­de­lė­je ma­ši­no­je esu pra­lei­du­si di­dži­ą­ją vai­kys­tės da­lį, nes tė­tis Ar­tū­ras – taip pat vil­ki­ko vai­ruo­to­jas. Nuo ma­žų die­nų ke­liau­da­vau su tė­čiu – ne tik po Lie­tu­vą per va­sa­ros atos­to­gas, bet ir po už­sie­nio ša­lis. Kai iš­va­žia­vo­me į va­di­na­mą­ją ka­den­ci­ją, kuo­met mė­ne­sį va­ži­nė­jo­mės Eu­ro­pos au­to­stra­do­mis, ta­da ir su­pra­tau, kad aš taip pat ši­to no­riu. Pa­sa­kiau sau, kad tu­riu vai­ruo­ti pa­ti, o ne ste­bė­ti, kaip vai­ruo­ja ki­ti.
– Esi bai­gu­si Lie­tu­vos ver­slo ko­le­gi­ją. Ko­kia ta­vo spe­cia­ly­bė, ar pa­gal pro­fe­si­ją ne­dir­bai?
– Taip esu bai­gu­si šią ko­le­gi­ją, vie­šą­jį įstai­gų ir įmo­nių ad­mi­nist­ra­vi­mą. Dir­bau gal ko­kį mė­ne­sį… Ne­be­iš­ken­čiau – su­pra­tau, kad il­gai sė­dė­ti „pa­si­slė­pu­si“ tarp po­pie­rių aš ne­ga­lė­siu ir ne­tu­rė­siu kan­try­bės. To­dėl iš­ėjau į ki­tą sri­tį – ku­rį lai­ką dir­bau au­to­mo­bi­lių plo­vyk­lo­je. Ten ga­lu­ti­nai ap­si­spren­džiau, kad man rei­kia iš­si­lai­ky­ti vil­ki­ko vai­ruo­to­jo tei­ses.
– Kaip se­kė­si? Tur­būt daug kas ste­bė­jo­si ta­vo ap­si­spren­di­mu?
– Pri­si­me­nu, pra­dė­jau mo­ky­tis spa­lį ir nai­viai ti­kė­jau­si, kad už­teks mė­ne­sio. Ta­čiau vi­sų rei­ka­lin­gų – C, CE ka­te­go­ri­jų ir 95 ko­do mo­ky­ma­sis už­tru­ko pus­tre­čio mė­ne­sio. Taip, ap­lin­ki­nių re­ak­ci­ja bu­vo nuo­sta­ba – dau­gu­ma la­bai ste­bė­jo­si, ką aš čia su­gal­vo­jau. Ta­čiau vil­ki­ko vai­ra­vi­mo mo­kiau­si ga­na ge­rai, man vis­kas pa­ti­ko. Grei­tai pa­vy­ko pa­jaus­ti vil­ki­ko ga­ba­ri­tus ir iš­kart su­pra­tau, kaip rei­kia su di­de­le ma­ši­na ju­dė­ti mies­te. Sun­kiau­sia bū­da­vo Klai­pė­dos gat­vė­mis ne­vir­šy­ti grei­čio, bet vai­ra­vi­mo mo­ky­to­jas vis pri­stab­dy­da­vo. Vis­ką iš­lai­kiau per tris die­nas, vis­kas pa­vy­ko iš pir­mo kar­to. La­bai tuo džiau­giau­si, o drau­gai net ne­ti­kė­jo – sa­kė, jog me­luo­ju.
– Grei­tai ga­vai dar­bą? Kaip re­a­ga­vo darb­da­viai, į ku­riuos krei­pei­si?
– Dar­bą gau­ti ne­bu­vo leng­va. Kai kreip­da­vau­si klaus­da­ma, gal rei­ka­lin­ga vai­ruo­to­ja, kai ku­rie tik nu­si­juok­da­vo – pa­sa­ky­da­vo, jog nesu­si­tvar­ky­siu. Ki­ti kvies­da­vo į po­kal­bį, pas­kui ža­dė­da­vo pa­skam­bin­ti, bet taip ir ne­pa­skam­bin­da­vo. Pir­miau­sia įsi­dar­bi­nau vie­no­je tel­šiš­kių įmo­nė­je, bet pas­kui pa­žįs­ta­mi pa­siū­lė ki­tur – nuo bir­že­lio dir­bu vie­no­je iš di­džiau­sių kro­vi­nių ga­be­ni­mo ir eks­pe­di­ja­vi­mo ben­dro­vių Lie­tu­vo­je – „Ari­jus“, UAB, esu vai­ruo­to­ja-eks­pe­di­to­rė.
– Tai ko­kia ta­vo dar­bo prie­mo­nė? Ge­ra ma­ši­na?
– Vai­ruo­ju vil­ki­ką „Mer­ce­des Ac­tros“ su pus­prie­ka­be, au­to­ma­ti­ne pa­va­rų dė­že. Šiek tiek lė­to­ka, bet ge­ra. Svar­biau­sia – di­de­lė, vie­tos pa­kan­ka­mai.
– Ta­vo var­do len­te­lė, kaip ir dau­gu­mos ki­tų vai­ruo­to­jų, ma­to­ma jau iš to­lo. Tai svar­bu?
– Var­do len­te­lė yra pri­va­lu­mas. Bū­na, pa­ma­tę var­dą, ki­ti jau pra­lei­džia i prie­kį. Kon­tei­ne­rių ter­mi­na­luo­se taip pat pa­si­tai­ko drau­giš­kų dar­buo­to­jų, ku­rie už­de­da ar nui­ma kon­tei­ne­rį be ei­lės. Leng­viau at­pa­žįs­ta ir gi­mi­nai­čiai ar drau­gai ke­ly­je, nes įmo­nė „Ari­jus“ tu­ri ir dau­giau mė­ly­nos spal­vos „Mer­ce­des“ vil­ki­kų.
– Koks jaus­mas vai­ruo­ti to­kią di­de­lę ma­ši­ną? Ne­bi­jai? Ar pir­mo­ji ke­lio­nė pra­ėjo be nuo­ty­kių?
– Ge­ras jaus­mas. Jau vien vil­ki­ko ga­ba­ri­tai su­tei­kia sa­vo­tiš­ko sma­gu­mo – ži­nai, kad rei­kės pa­gal­vo­ti, kaip kur iš­si­suk­ti. Ne, bai­mės ti­kai nė­ra. Pir­mo­ji ke­lio­nė bu­vo žie­mą į Ma­ri­jam­po­lę, ta­da dir­bau dar tel­šiš­kių įmo­nė­je. Ta­da stre­so tru­pu­tį pa­ty­riau – va­žiuo­jant au­to­stra­da, ko­le­gos pra­dė­jo sa­ky­ti, jog ap­link kon­tei­ne­rį iš prie­ka­bos laks­to žie­žir­bos! Iš­si­gan­dau, su­sto­jau pa­si­žiū­rė­ti, kas čia vyks­ta, ir pa­ma­čiau nu­kri­tu­sias gran­di­nes, ku­rios lai­kė at­sar­gi­nį ra­tą – jos ir kė­lė žie­žir­bas. Su­si­tvar­kiau ir va­žia­vau to­liau.
– Pa­pa­sa­kok šiek tiek dau­giau apie sa­vo dar­bą: ko­kius kro­vi­nius ve­ži, koks marš­ru­tas, kiek lai­ko pra­lei­di ke­ly­je? Yra kro­vi­nių, ku­rių ne­mėgs­ti vež­ti?
– Ma­no dar­bas – vež­ti kro­vi­nius jū­ri­niuo­se kon­tei­ne­riuo­se. Tu­riu nu­va­žiuo­ti į pa­kro­vi­mo vie­tą, ati­da­ry­ti kon­tei­ne­rį, ta­da pa­krau­na­mas kro­vi­nys, ir aš iš­va­žiuo­ju. Daž­niau­siai va­ži­nė­ju tarp Klai­pė­dos ir Vil­niaus. Sos­ti­nė­je pa­si­krau­nu, va­žiuo­ju į Klai­pė­dą, uos­to kro­vos įmo­nę, ten pa­kei­čia­mas kon­tei­ne­ris ki­tam už­sa­ky­mui. Kar­tais reikia va­žiuo­ti ir iš Kau­no, Ma­ri­jam­po­lės, Pa­ne­vė­žio. Ten­ka vež­ti bal­dus, cuk­rų, krak­mo­lą ir ki­tus kro­vi­nius. La­biau­siai ne­mėgs­tu vež­ti cuk­raus, nes jis sun­kus – ten mai­šai po vie­ną to­ną, iš vi­so dvi­de­šimt to­nų pri­krau­na, tai su ma­ši­nos svo­riu bū­na 38–39 to­nos. Ta­da vil­ki­kas il­gai ir lė­tai bė­gė­ja­si, taip pat rei­kia įver­tin­ti, kad il­giau teks stab­dy­ti. Šiaip ke­ly­je pra­leis­tas lai­kas pri­klau­so nuo to, kur tu­riu pa­si­krau­ti jū­ri­nį kon­tei­ne­rį, t. y. ko­kia­me mies­te. Ten­ka vai­ruo­ti ir 8, ir 10 va­lan­dų.
– Va­ži­nė­ji tik mū­sų ša­lies ke­liais?
– Taip, da­bar va­ži­nė­ju po Lie­tu­vą. Po Eu­ro­pą taip pat te­ko pa­ban­dy­ti, bet bu­vau ant­ro­ji vai­ruo­to­ja. Pa­čiai te­ko va­žiuo­ti per Len­ki­ją, Vo­kie­ti­ją, Olan­di­ją, Bel­gi­ją, Pran­cū­zi­ją bei An­gli­ją. Pas­ta­ro­jo­je ša­ly­je bu­vo kiek sun­kiau, nes eis­mas – ki­to­je pu­sė­je, tad no­rė­jo­si va­žiuo­ti prie­šin­gai. Ži­no­ma, trans­por­to srau­tas taip pat di­des­nis nei Lie­tu­vo­je. Pa­si­klys­ti ne­te­ko – tam yra na­vi­ga­ci­ja.
– Ką apie ta­vo vai­ra­vi­mą sa­ko ko­le­gos vy­rai? Tur­būt gir­di at­si­lie­pi­mų, kad pa­noms ten ne vie­ta? Ar yra dau­giau vai­ruo­jan­čių mer­gi­nų?
– Iš­ties, vis­ko gir­džiu. Kai ku­rie vai­ruo­to­jai pri­ei­na ir pa­lin­ki sėk­mės, ki­ti net ran­ką pa­spau­džia, pa­drą­si­na, sa­ky­da­mi, kad ir to­liau taip! Ki­ti tie­siai švie­siai pa­sa­ko, kad ma­no vie­ta – sė­dė­ti na­mie ar ki­tą dar­bą dirb­ti, o ne vai­ruo­ti vil­ki­ką. To­kiems aš at­ker­tu: „Ne tik jūs mo­ka­te vai­ruo­ti, bet ir aš mo­ku!“ To­kios vy­rų kal­bos tik dar la­biau ska­ti­na įro­dy­ti, kad vil­ki­kus ne ką pras­čiau ga­li vai­ruo­ti ir mo­te­rys. Ben­dro­vė­je esa­me dvi vai­ruo­to­jos.
– Apie vie­ną jau­ną mer­gi­ną, vai­ruo­jan­čią vil­ki­ką, skai­čiau, jog ji įsė­du­si ne­pa­sie­kė pe­da­lų… Tau ne­bu­vo pa­na­šių iš­šū­kių?
– Kai bu­vau ko­kių de­šim­ties me­tų, tė­čio vil­ki­ke tik­rai ne­pa­sie­kiau pe­da­lų. Bet pa­ti pra­dė­ju­si vai­ruo­ti nie­ko pa­na­šaus ne­pa­ty­riau. Ma­no sun­ku­mai nebent tokie, kai pa­si­tai­ko jū­ri­nis kon­tei­ne­ris, ku­rio du­rys sun­kiai at­si­da­ro. Ta­da jau ten­ka pra­šy­ti pa­gal­bos vy­rų.
– At­ro­do, su­dė­tin­gu­mo ne­trūks­ta – rei­kia jaus­ti di­džiu­lius ga­ba­ri­tus, mąs­ty­ti į prie­kį, kiek­vie­nas ju­de­sys tu­ri bū­ti ap­gal­vo­tas, nes yra prie­ka­ba… Ne­jau­ti įtam­pos, sun­kių mo­men­tų ne­bū­na?
– Daž­niau­siai juo­kau­ju taip: jei pra­til­po vil­ki­ko ka­bi­na, tai pra­tilps ir prie­ka­ba. Ži­no­ma, mąs­ty­ti į prie­kį bū­ti­na, ir la­bai at­sa­kin­gai, ypač san­kry­žo­se, kur ne vi­si vai­ruo­to­jai su leng­vo­sio­mis ma­ši­no­mis pra­lei­džia vil­ki­kus. Ne vi­si su­pran­ta, kad man su vil­ki­ku rei­kia tru­pu­tį dau­giau vie­tos. Ten­ka pa­ieš­ko­ti ir kur ap­si­suk­ti. Sun­kes­nių mo­men­tų pa­si­tai­ko ta­da, kai va­žiuo­jant mies­te, koks vai­ruo­to­jas su leng­vą­ja ma­ši­na prie­ky­je pas­ku­ti­nę se­kun­dę stai­giai stab­do su­gal­vo­jęs suk­tis. Ta­da ten­ka ir man stai­giai su­stab­dy­ti. Šiaip įtam­pos ke­ly­je ne­jau­čiu.
– Ar te­ko ke­ly­je pa­tir­ti ge­di­mų? Tur­būt jau ne­ma­žai apie vil­ki­kus nu­si­ma­nai…
– Taip, te­ko pa­tir­ti ir ge­di­mų, ir spro­gu­sių pa­dan­gų bu­vo. Ge­rai, kad vi­sa­da pa­si­tai­ky­da­vo ko­le­gos ne­to­lie­se, ku­rie kar­tu va­žiuo­ja į pa­kro­vi­mus, tai at­ei­da­vo į pa­gal­bą. Aš tik pa­dė­da­vau re­mon­tuo­ti – ir pa­dan­gą pa­keis­ti, ir prie va­rik­lio… Ki­ti vai­ruo­to­jai po du kar­tus at­si­suk­da­vo pa­si­žiū­rė­ti, kai pa­ti kar­tu su ko­le­ga im­da­vau­si dar­bo. O jei bū­da­vau vie­na – skam­bin­da­vau me­cha­ni­kams ir pra­šy­da­vau pa­gal­bos. Šiaip, kai pra­dė­jau dirb­ti „Ari­jus“, UAB, keb­lu­mų ne­ky­la – ma­ši­nos pri­žiū­ri­mos ser­vi­suo­se.
– Kas la­biau­siai pa­tin­ka ta­vo dar­be?
– Va­ka­ri­nis va­žia­vi­mas au­to­stra­da. Ne nak­tį, bet jau va­ka­rė­jant, kai ga­li ra­miai va­žiuo­ti ir ste­bė­ti ki­tus au­to­mo­bi­lius. Ta­da la­biau pa­ma­tau įvai­riau­sias ma­ši­nas – nuo an­ti­kva­ri­nių iki nau­jau­sių mo­de­lių. Su tė­čiu kar­tais pa­juo­kau­ja­me, jog sau leng­vo­jo au­to­mo­bi­lio tur­būt ne­iš­si­rink­siu, nes per daug vi­so­kių pri­si­žiū­riu ke­ly­je. Tu­riu tik se­ną „pa­sa­tą“…
– Pa­pa­sa­kok trum­pai apie ar­ti­muo­sius.
– Tė­tis Ar­tū­ras, kaip mi­nė­jau, yra vil­ki­ko vai­ruo­to­jas, dir­ban­tis po Lie­tu­vą. Jis taip pat kar­tais grįž­ta su vil­ki­ku na­mo, tai abiems vie­tos kie­me ne­be­už­ten­ka. Bro­lis Ne­ri­jus anks­čiau ir­gi vai­ra­vo vil­ki­ką, bet me­tė – sa­kė, jam ne­įdo­mu. Džiau­giuo­si, kad jie­du ma­ne pa­lai­ko.
– Kar­tais vil­ki­kus vai­ruo­ja vy­ras su žmo­na, ar­ba vai­ki­nas su mer­gi­na. Tu vai­ruo­ji vie­na?
– Tu­riu pa­žįs­ta­mų vai­ruo­jan­čių po­rų, bet aš vai­ruo­ju vie­na. Tu­riu drau­gą, bet tai as­me­niš­ka.
– Ką vei­ki, kai ne­vai­ruo­ji, koks ta­vo lais­va­lai­kis?
– Kai ne­vai­ruo­ju, sten­giuo­si su­da­ly­vau­ti įvai­riuo­se sla­lo­muo­se su sa­vo „se­nu­ku“ – 1998 me­tų leng­vuo­ju au­to­mo­bi­liu „VW Pas­sat“. Aiš­ku, ne­lai­miu – per sil­pnas mo­to­ras… Bet ka­da nors lai­mė­siu. Taip pat mėgs­tu ke­liau­ti, spor­tuo­ti, su drau­gais pa­žai­džia­me krep­ši­nį. La­bai pa­si­ilgs­tu sa­vo au­gin­ti­nio – na­muo­se ma­nęs lau­kia niū­faund­len­das Ni­kis, tai sku­bu su juo pa­si­vaikš­čio­ti ar pa­laks­ty­ti.
– Kaip ma­nai, ką veik­si po ko­kių de­šim­ties me­tų?
– Ti­kiuo­si, vis dar vai­ruo­siu. Jei­gu tek­tų at­si­sa­ky­ti vai­ra­vi­mo, gal­būt pa­si­seks im­tis ko­kio nors ver­slo, su­si­ju­sio su au­to­mo­bi­liais.
– Dė­ko­ju tau už at­sa­ky­mus ir lin­kiu sėk­mės ke­ly­je!

Li­na MOTUŽIENĖ

Nuotraukoje: Truikiškė Ilona Mockutė už vilkiko vairo jaučiasi kuo puikiausiai ir geresnio darbo sako nė neįsivaizduojanti.

Komentarai
Kiti straipsniai