Pirmadienis, 2018 m. rugsėjo 24 d.

Tė­vas kal­ti­na­mas su­mu­šęs du sū­nus

Nuos­kau­dos ir ap­mau­do aša­ros su­au­gu­sių sū­nų aky­se, ma­tyt, kau­pė­si ne be rei­ka­lo. Dviem jau­niems vy­rams, teis­mo po­sė­džio me­tu pa­sa­ko­jan­tiems apie tė­vo smur­tą, ne­bu­vo la­bai leng­va – tvy­ro­jo to­kia įtam­pa, kad bro­liai net no­rė­jo, kad tė­vas bū­tų iš­va­ry­tas už du­rų, kol jie­du kal­bės. Tuo tar­pu tei­sia­mas dau­gia­vai­kis tė­vas Ar­vy­das Gir­čys (gim. 1960 m.) vai­kų mes­tus kal­ti­ni­mus dėl smur­to va­di­no me­lu ir su­si­grau­di­nęs ti­ki­no, kad pats nuo jų nu­ken­tė­jo, tad nė ne­ke­ti­nan­tis jiems at­ly­gin­ti jo­kios mo­ra­li­nės ža­los! Ši bau­džia­mo­ji by­la dėl ne­žy­maus svei­ka­tos su­trik­dy­mo šei­mos na­riams Plun­gės apy­lin­kės teis­me at­vers­ta rug­pjū­čio 21 die­ną.

Kal­ti­ni­mas

Da­bar Plun­gė­je gy­ve­nan­tis, vie­no­je sta­ty­bi­nė­je or­ga­ni­za­ci­jo­je dir­ban­tis jau iš­si­sky­ręs A. Gir­čys nu­si­kal­ti­mą kal­ti­na­mas įvyk­dęs Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bė­je, Va­tu­šiuo­se, – ten, kur anks­čiau gy­ve­no su žmo­na ir vai­kais. Smur­tas ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je jų šei­mo­je už­fik­suo­tas 2017 me­tų spa­lio 17-osios va­ka­re, apie 22 va­lan­dą. Vy­ras kal­ti­na­mas, jog, ki­lus žo­di­niam kon­flik­tui dėl elek­tros, pir­ma­me na­mo aukš­te jis smo­gė sū­nui D. G. į akį, po­rą kar­tų į vei­do ir į kak­lo sri­tis, taip pat tren­kė ran­ka ki­tam sū­nui – R. G. – į vei­dą, su­lam­dė jam aki­nius, spy­rė į ko­ją, na­gais api­brai­žė kak­lą bei įkan­do pas­ta­ra­jam sū­nui į ran­ką ir į ko­ją. Abiems nu­ken­tė­ju­sie­siems bu­vo pa­da­ry­tas ne­žy­mus svei­ka­tos su­trik­dy­mas. Iš sa­vo tė­vo jie­du pa­rei­ka­la­vo kiek­vie­nas po 10 tūkst. eu­rų ne­tur­ti­nei ža­lai at­ly­gin­ti, taip pat pra­šė pri­teis­ti iš jo by­li­nė­ji­mo­si ir ki­tas iš­lai­das.

„Tai jie ma­ne su­mu­šė!“ –

pa­klaus­tas, ar pri­pa­žįs­ta kal­tę, at­rė­žė A. Gir­čys. Vy­ras pik­ti­no­si jam pa­reikš­tu kal­ti­ni­mu ir ka­te­go­riš­kai nei­gė sa­vo kal­tę. „Tai jie­du at­va­žia­vo – vie­nas iš Klai­pė­dos, ki­tas iš Gargž­dų – ir su­mu­šė ma­ne! Pats mė­ne­sį po to gy­džiau­si, bu­vau ne­dar­bin­gas. Aš sa­vo pa­ro­dy­mus duo­siu pas­ku­ti­nis!“ – pa­reiš­kė kal­ti­na­ma­sis. Tie­sa, kiek pa­gal­vo­jęs, vis­gi pa­sa­kė šį tą pri­pa­žįs­tan­tis, t. y. jog ga­lė­jo gin­da­ma­sis sū­nui įkąs­ti į ko­ją…

Sū­nūs sku­bė­jo pas ma­mą

Kaip pa­sa­ko­jo pir­ma­sis ap­klau­sia­mas D. G., tą va­ka­rą jam pa­skam­bi­no bro­lis R. G. ir pa­sa­kė, jog pas ma­mą ir se­sę ant­ra­me na­mo aukš­te, kur jos gy­ve­na, nė­ra elek­tros, o pas tė­vą pir­ma­me aukš­te yra. Sa­kė, jog ma­ma bi­jo iš­ei­ti iš kam­ba­rio. „Kai jis bū­da­vo, ma­ma vi­sa­da bi­jo­da­vo iš­ei­ti, nes tė­vas el­gė­si la­bai ag­re­sy­viai. Vi­si mes jo bi­jo­jo­me“, – pri­si­mi­nė vy­ras. Ta­da jie­du su bro­liu nu­ta­rė va­žiuo­ti į Va­tu­šius. At­vy­ko, at­si­da­rė ko­ri­do­riu­je elek­tros sky­di­nę, pa­ma­tė iš­jung­tą elek­tros sau­gik­lį. Įjun­gė, ir švie­sa at­si­ra­do. Svars­tė, kad ši­taip ty­čia pa­si­el­gė tė­vas, nes elek­tra bu­vo iš­jung­ta ir anks­čiau, ma­ma nuo jo ken­tė­jo psi­cho­lo­giš­kai. Tuo me­tu vy­ko sky­ry­bų pro­ce­sas, ir nė vie­nas iš pen­kių vai­kų tė­vo pu­sės ne­pa­lai­kė.

Tė­vą pa­gul­dė ant že­mės

Vos įjun­gė elek­trą, iš sa­vo kam­ba­rio pir­ma­me aukš­te iš­ėjo tė­vas ir pa­šė­lo, ko jie čia len­da. Ag­re­sy­viai rė­ka­vo, pra­šo­mas ra­min­tis tik dar la­biau pa­siu­to. D. G. smū­gį sa­kė ga­vęs pir­mas. Nu­skri­do ir aki­niai į šo­ną, bet ne­su­du­žo. Ne­si­ti­kė­jo to iš sa­vo tė­vo. Ke­lioms aki­mir­koms net ža­do ne­te­ko. „Bū­tų tu­rė­jęs gin­klą, bū­tų mus vi­sus iš­šau­dęs. To­kio ag­re­sy­vaus dar ne­bu­vo­me jo ma­tę“, – sa­kė D. G.
Ban­dė tė­vą žo­džiais ra­min­ti R. G. – ga­vo ir tas. Jo nu­kri­tę aki­niai bu­vo su­ga­din­ti. Pas­kui dar abu ga­vo po ke­lis smū­gius. Pa­tys prieš tė­vą sa­kė ne­smū­gia­vę, ta­čiau, ma­ty­da­mi, kad nie­ko ne­bus, nu­ta­rė jį pa­gul­dy­ti. Ben­dro­mis pa­stan­go­mis par­ver­tė ant že­mės ir lai­kė, kol se­sė su ma­ma iš­kvie­tė po­li­ci­ją. Lai­kė pri­spau­dę prie grin­dų apie pen­kias mi­nu­tes, nors anas muis­tė­si ir rė­ka­vo. Grei­tai at­vy­kus pa­rei­gū­nams, tė­vas nu­ri­mo. Ne­tru­kus jį iš­si­ga­be­no po­li­ci­ja. R. G. ma­mą su se­se sa­kė iš­si­ve­žęs lai­ki­nai į sa­vo na­mus. Be­je, tė­vas ta­da gir­tas ne­bu­vo – al­ko­ho­liz­mą, pa­sak sū­nų, jis iš­si­gy­dė be­rods prieš še­še­rius me­tus.

Žaiz­dos ant kū­no ir šir­dy­je…

Nu­ken­tė­jęs D. G. pa­sa­ko­jo, jog tė­vas kumš­čiu jam pra­kir­to ant­akį, taip pat iš vi­di­nės pu­sės bu­vo pra­kirs­ta lū­pa, su­muš­ta no­sis. Tą pa­tį va­ka­rą krei­pė­si į me­di­kus, ki­tą die­ną – į teis­mo me­di­ci­nos eks­per­tą. Pa­na­šiai apie įvy­kį pa­sa­ko­jęs R. G. sa­kė, jog tė­vas ir jam pra­kir­to ant­akį, su­brai­žė na­gais kak­lą, įspy­rė į ko­ją, o kai bu­vo pa­gul­dy­tas ant grin­dų, įkan­do į ran­ką ir į šlau­nį. Kan­do „kaip rei­kiant“, iki krau­jo. Ant ran­kos net ran­das li­ko… R. G. pri­si­mi­nė, jog tė­vas prieš jį yra smur­ta­vęs ir anks­čiau, ta­čiau, pa­si­ta­rus su ma­ma, apie šei­mos bė­das po­li­ci­jai ne­bū­da­vo pra­ne­ša­ma. Ir pa­ti ma­ma, pa­sak sū­nų, ne kar­tą yra ken­tė­ju­si, bet vi­sa­da tė­vui at­leis­da­vo ir pa­reiš­ki­mus at­si­im­da­vo. Ta­čiau da­bar jau vis­ko per daug. Per skau­du. Per di­de­li bu­vo iš­gy­ve­ni­mai, per di­de­lis stre­sas. Nu­ken­tė­ju­sie­ji sa­kė nak­ti­mis po to ne­mie­go­ję, vais­tus gė­rę. Žaiz­dos už­si­trau­kė, bet šir­dy­je – vis dar ran­dai…

At­si­pra­šy­mo ne­su­lau­kė

„Pri­pa­žink sa­vo kal­tę, at­si­pra­šyk! Aš ne­ga­liu su­vok­ti, kaip tu ši­taip ga­lė­jai! Prieš sa­vo vai­kus?! Pats tu­riu vai­ką, pro­tas „ne­iš­ne­ša“, kaip ga­li­ma smur­tau­ti prieš sa­vo šei­mą!“ – ap­mau­do ku­pi­nus žo­džius, skir­tus tė­vui, teis­me lie­jo D. G. Nei jis, nei bro­lis R. G. at­si­pra­šy­mo žo­džių sa­kė taip ir ne­su­lau­kę. Tie­sa, kar­tą tė­vas pa­skam­bi­nęs pra­šė at­va­žiuo­ti. Nu­va­žia­vo. Ir ką iš­gir­do? Tė­vas pa­sa­kė abiem, kad jie­du tu­rin­tys at­si­im­ti pa­reiš­ki­mą, mat jis ne­be­tu­rin­tis pi­ni­gų by­li­nė­ji­mui­si ir ad­vo­ka­tui! Ne to sū­nūs iš jo ti­kė­jo­si, tad by­la pa­sie­kė teis­mą.

„Ger­bia­mas sū­nau! Čia bu­vo daug me­lo!“ –

ši­taip ofi­cia­liai į sū­nų D. G. krei­pė­si kal­ti­na­ma­sis, kai pra­dė­jo pa­sa­ko­ti sa­vo ver­si­ją. Ti­ki­no, jog tą va­ka­rą, kai grį­žo iš dar­bo, pas jį apa­čio­je ne­bu­vo elek­tros. At­si­da­rė sky­di­nę – „iš­ėjo“ ug­nis. Ga­vo­si trum­pas su­jun­gi­mas. Esą bu­vo žmo­nos pus­bro­lis kaž­ko pri­dir­bęs. Ta­da iš­jun­gė pa­grin­di­nį įva­dą, tvar­kė, lai­ki­nai su­re­mon­ta­vo, pas jį elek­tra at­si­ra­do, ne­pa­žiū­rė­jo, ar vir­šu­je įsi­jun­gė.
Va­ka­re at­va­žia­vo sū­nūs. Pa­sa­kė jiems ne­lįs­ti prie sky­di­nės, esą rei­kės kvies­ti elek­tri­ką. Su­si­ba­rė, R. G. jam pir­mas tren­kė į pe­tį. Nuo sū­nų sa­kė ga­vęs ko­kius pen­kis smū­gius, pats ti­ki­no jų ne­mu­šęs, tik gy­nė­si. „Jei bū­čiau tren­kęs, bū­tų aki­nių stik­lai jiems į akis su­lin­dę“, – svars­tė kal­ti­na­ma­sis. Dar pri­dė­jo, jog da­lis jo kai­rės ran­kos pirš­tų yra am­pu­tuo­ti, tad nė kumš­čio ne­su­spau­džia.
Pa­klaus­tas, iš kur jo vai­kams at­si­ra­do su­ža­lo­ji­mai, sa­kė ne­ži­nan­tis ir jo­kios ža­los jiems ne­mo­kė­sian­tis! Ti­ki­no, jog prieš vai­kus gy­ve­ni­me nė­ra smur­ta­vęs. Ap­mau­džiai pri­si­mi­nė, jog net duk­tė jam, jau pa­gul­dy­tam ant že­mės, įspy­rė. „Šau­kiau jiems, kad ma­ne pa­leis­tų, bet ne – jie ma­ne dau­žė!“ – pik­ti­no­si A. Gir­čys. Ti­ki­no, jog pa­rą pra­gu­lė­jo li­go­ni­nė­je ir mė­ne­sį bu­vo ne­dar­bin­gas, nes gy­dė­si su­ža­lo­tą kak­lo slanks­te­lį, bu­vo gal­vos sme­ge­nų su­tren­ki­mas. Pa­klaus­tas, ar su kuo nors iš vai­kų kal­ba­si, at­sa­kė, jog nė su vie­nu iš pen­kių ne­ben­drau­ja.

Tė­vas sie­kia į tei­sia­mų­jų suo­lą pa­so­din­ti ir abu sū­nus

Po įvy­kio ne tik nu­ken­tė­ju­sie­ji sū­nūs pa­ra­šė pa­reiš­ki­mus po­li­ci­jai, bet ir A. Gir­čys. Esą jį su­mu­šė vai­kai. Ta­čiau pro­ku­ra­tū­ra iki­teis­mi­nį ty­ri­mą dėl jo pa­reiš­ki­mo nu­trau­kė. Toks pro­ku­ro­rės spren­di­mas bu­vo ap­skųs­tas Klai­pė­dos apy­gar­dos teis­mui. Ši ins­tan­ci­ja ga­lu­ti­nį spren­di­mą pa­skelbs penk­ta­die­nį, ta­da ir pa­aiš­kės, ar bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn bus pa­trauk­ti ir A. Gir­čio sū­nūs. Jo paties byla dėl smurto prieš suaugusius vaikus bus tęsiama rugsėjo 17 d.

Li­na MOTUŽIENĖ

Asociatyvi etaplius.lt nuotr.

Komentarai
Kiti straipsniai