Penktadienis, 2024 m. kovo 29 d.

Plun­gė­je grei­tai iš­kils pa­min­klas kū­rė­jui, gar­si­nan­čiam Lie­tu­vą vi­sa­me pa­sau­ly­je

M. K. Čiur­lio­nis vėl grįž­ta į Plun­gę – ten, kur se­ni par­ko me­džiai te­be­sau­go jo su­kur­tą pa­sa­ką. Grįž­ta pa­čiu lai­ku, kai Lie­tu­va šven­čia Vals­ty­bės at­kū­ri­mo 100-me­tį. Įgy­ven­di­na­ma se­niai bran­din­ta Plun­giš­kių drau­gi­jos idė­ja – M. Ogins­kio par­ke klo­ja­mi pa­ma­tai pa­min­klui, ku­ris įpras­mins kom­po­zi­to­riaus ir dai­li­nin­ko kū­ry­bą. Mo­nu­men­to au­to­rė – skulp­to­rė pro­fe­so­rė Da­lia Ma­tu­lai­tė, sub­ti­liai per­ko­da­vu­si M. K. Čiur­lio­nio kū­ri­nio „Ka­ra­liai. Pa­sa­ka“ sim­bo­lius, nau­ja, įtai­gia me­no kal­ba grei­tai at­skleis uni­ka­lų čiur­lio­niš­ką pa­sau­lį, ku­ria­me daug vie­tos dva­sin­gu­mui ir dar dau­giau – min­čiai. Rug­pjū­čio 20 die­ną į bū­si­mo pa­min­klo kū­rė­jui pa­ma­tus bu­vo įleis­ta kap­su­lė su laiš­ku at­ei­ties kar­toms.

Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jaus di­rek­to­rius Al­vi­das Ba­ka­naus­kas, pra­dė­jęs kap­su­lės įlei­di­mo ce­re­mo­ni­ją, nuo­šir­džiai pa­si­džiau­gė, jog pa­ga­liau at­ėjo ta die­na ir va­lan­da, kai jau ga­li­ma drą­siai teig­ti, jog Plun­giš­kių drau­gi­jos iš­kel­ta idė­ja pa­sta­ty­ti Plun­gė­je pa­min­klą M. K. Čiur­lio­niui bus įgy­ven­din­ta. Po ge­ro mė­ne­sio, rug­sė­jo 29 die­ną, prie My­ko­lo Ogins­kio rū­mų bus ati­deng­tas pa­min­klas kū­rė­jui, ku­ris gar­si­na Lie­tu­vą vi­sa­me pa­sau­ly­je.
Plun­gės me­ras Aud­rius Kli­šo­nis pa­ste­bė­jo, jog Plun­gė­je šie me­tai – kap­su­lių įlei­di­mo prie pra­dė­tų sta­ty­ti ob­jek­tų me­tai. Me­ras pa­dė­ko­jo Plun­giš­kių drau­gi­jai už idė­jas, sta­ty­bi­nin­kams – už kruopš­čiai da­ro­mus dar­bus ir pa­si­džiau­gė, kad ben­drai su­si­tel­kus ga­li­ma daug nu­veik­ti.
Plun­giš­kių drau­gi­jos pre­zi­den­tas Liu­das Skie­rus pri­mi­nė, jog pra­ėjo 3 me­tai, kol pa­min­klo M. K. Čiur­lio­niui idė­ja ta­po kū­nu. Pa­min­klas kū­rė­jui fi­nan­suo­ja­mas iš dvie­jų šal­ti­nių – Plun­giš­kių drau­gi­jos, plun­giš­kių bei Plun­gės bi­čiu­lių au­ko­mis bei Sa­vi­val­dy­bės biu­dže­to lė­šo­mis.
Pa­si­ra­šy­da­ma po laiš­ku, skir­tu at­ei­ties kar­toms, Plun­giš­kių drau­gi­jos vi­ce­pre­zi­den­tė Ge­no­vai­tė Žio­ba­kie­nė ne­slė­pė džiaugs­mo, kad dar pla­tes­nė au­di­to­ri­ja su­ži­nos, kas Plun­gei bu­vo M. K. Čiur­lio­nis ir ką Plun­gė su­tei­kė šiam kū­rė­jui. „Šian­dien ra­šo­me Plun­gės is­to­ri­ją!“ – pa­žy­mė­jo G. Žio­ba­kie­nė.
„Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio (1875–1911) kū­ry­ba – žmo­gaus bu­vi­mo Že­mė­je ir kar­tu Vi­sa­to­je sim­bo­lių kal­ba. Jis nuo­šir­džiai ti­kė­jo žmo­gu­mi, Lie­tu­vos at­ei­ti­mi, tau­ti­niu at­gi­mi­mu, ti­kė­jo vi­suo­ti­ne pa­sau­lio tvar­ka, ku­rią su­kū­rė Die­vas. Kū­ry­ba jam bu­vo dva­sios ke­lias, ve­dan­tis Vi­sa­tos pa­ži­ni­mo link.
M. K. Čiur­lio­nis – vie­nin­te­lis to­kio ly­gio lie­tu­vių kū­rė­jas, ža­vin­tis ne tik as­me­ny­bės tra­pu­mu ir ori­gi­na­lu­mu, bet svar­biau­sia – sa­vo kū­ry­ba įtei­si­nęs na­cio­na­li­nę XX a. lie­tu­vių dai­lę ir mu­zi­ką. M. K. Čiur­lio­nio kū­ry­bi­nis pa­li­ki­mas – apie 300 ta­py­bos ir gra­fi­kos dar­bų, be­veik 400 mu­zi­kos kū­ri­nių.
Šian­dien iš to­les­nės lai­ko per­spek­ty­vos į ge­ni­jaus kū­ry­bą žiū­ri­me kiek ki­taip nei jo ben­dra­am­žiai, to­dėl mes, M. K. Čiur­lio­nio ta­len­to ger­bė­jai, drą­siai kar­tu su jo kū­ry­bi­ne ener­gi­ja „iš­ei­na­me“ į sim­bo­lių pa­sau­lį, tie­siog lei­džia­mės nu­ve­da­mi ten, kur dau­giau kaip prieš šim­tą me­tų me­ni­nin­ko su­kur­tas per­si­py­nęs mu­zi­kos ir spal­vų pa­sau­lis te­bes­te­bi­na ne­įti­kė­ti­na gel­me. Ir lie­ka­me už­bur­ti jo ka­ra­lių pa­sa­ko­je…
Plun­gė – pa­lai­min­tas mies­tas: taip lė­mė li­ki­mas, kad M. K. Čiur­lio­nio svar­biau­sios gy­ve­ni­mo da­tos su­sie­tos su Plun­ge. 1889–1893 m. ku­ni­gaikš­čio My­ko­lo Ogins­kio re­mia­mas M. K. Čiur­lio­nis (nuo 14 m.) lan­kė dva­ro or­kest­ro mo­kyk­lą, ku­rio­je mo­kė­si mu­zi­kos te­ori­jos, pra­dė­jo har­mo­ni­zuo­ti lie­tu­vių liau­dies dai­nas, lais­va­lai­kiu pie­šė. Nuo 1892 m., kaip or­kest­ro flei­ti­nin­kas, ga­vo ne tik iš­lai­ky­mą, bet ir al­gą. Or­kest­ras tie­siog už­val­dė jau­ną­jį mu­zi­kan­tą – stu­di­ja­vo kiek­vie­no in­stru­men­to par­ti­tū­ras, jas ana­li­za­vo, ly­gi­no. Kar­tu su or­kest­ru kon­cer­tuo­da­vo Že­mai­ti­jos dva­ruo­se, lan­ky­da­vo­si Pa­lan­go­je, Ry­go­je, Rie­ta­ve. Tie ke­le­ri me­tai, pra­leis­ti Plun­gė­je, iš­puo­se­lė­to­je dva­ro me­ni­nė­je ap­lin­ko­je, bran­di­no, iš­plė­tė ir iš­lais­vi­no jau­no­jo me­ni­nin­ko kū­ry­bi­nes ga­lias.
Plun­gė jam ta­po ir di­džio­sios mei­lės mies­tu. 1909 m. va­sa­rą su sa­vo jau­nu­te my­li­ma žmo­na So­fi­ja Ky­man­tai­te-Čiur­lio­nie­ne (1886–1958) grį­žo į Plun­gę ir ap­si­gy­ve­no pas Plun­gės kle­bo­ną Vin­cen­tą Ja­ru­lai­tį. Dva­si­nin­kas ža­vė­jo­si jau­na­ve­džių po­ra ir ma­lo­niai su­ti­ko už­leis­ti du kam­ba­rius duk­te­rė­čiai So­fi­jai ir jos vy­rui Kon­stan­ti­nui. Ta­len­tin­giems me­ni­nin­kams tai bu­vo vie­na iš kū­ry­biš­kiau­sių, lai­min­giau­sių ir ro­man­tiš­kiau­sių gy­ve­ni­mo va­sa­rų.
M. K. Čiur­lio­nis vėl su­grį­žo į Plun­gę – ten, kur se­ni par­ko me­džiai te­be­sau­go jo su­kur­tą pa­sa­ką. Su­grį­žo pa­čiu lai­ku, kai Lie­tu­va šven­čia Vals­ty­bės at­kū­ri­mo 100-me­tį. Įgy­ven­di­na­ma se­niai bran­din­ta Plun­giš­kių drau­gi­jos idė­ja – M. Ogins­kio par­ke klo­ja­mi pa­ma­tai pa­min­klui, ku­ris įpras­mins kom­po­zi­to­riaus ir dai­li­nin­ko kū­ry­bą. Mo­nu­men­to au­to­rė – skulp­to­rė pro­fe­so­rė Da­lia Ma­tu­lai­tė, sub­ti­liai per­ko­da­vu­si M. K. Čiur­lio­nio kū­ri­nio „Ka­ra­liai. Pa­sa­ka“ sim­bo­lius, nau­ja, įtai­gia me­no kal­ba at­sklei­dė uni­ka­lų čiur­lio­niš­ką pa­sau­lį, ku­ria­me daug vie­tos dva­sin­gu­mui ir dar dau­giau – min­čiai.
M. K. Čiur­lio­nio at­mi­ni­mas įam­ži­na­mas XIII Tarp­tau­ti­nio My­ko­lo Ogins­kio fes­ti­va­lio die­no­mis, kai mu­zi­ka, skam­ban­ti is­to­ri­nė­je par­ko erd­vė­je, sim­bo­liš­kai su­jun­gia vis­ką: žmo­nes, epo­chas, li­ki­mus. Di­džiuo­ja­mės, kad par­kas nu­švis il­gai lauk­tu kul­tū­ri­nės at­min­ties žen­klu-sim­bo­liu, ku­riuo įti­kė­jo, fi­nan­siš­kai ir mo­ra­liai pa­rė­mė Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė, Plun­giš­kių drau­gi­ja, o di­džiau­sia pa­gar­ba – Plun­gės ben­druo­me­nei ir Lie­tu­vos žmo­nėms, ku­rie ke­le­tą me­tų fes­ti­va­lio me­tu au­ko­jo pi­ni­gi­nes lė­šas.
„Pa­si­li­ki­me už­bur­ti ne­įti­kė­ti­nai švie­sių GENIJAUS pa­sa­kų“, – ra­šo­ma į kap­su­lę pa­tal­pin­ta­me raš­te, ku­rį sa­vo pa­ra­šais pa­tvir­ti­no iš­kil­min­gos ce­re­mo­ni­jos da­ly­viai.

Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos inf.

Komentarai
Kiti straipsniai