„O Putinas žino, kad tu čia?“
Tokį netikėtą, gluminantį ir linksmą plungiškio klausimą, vos savaitę prabuvusi Plungėje, išgirdo iš Belgorodo (Rusija) pagal savanorystės programą „Erasmus+“ atvykusi Jekaterina Kvitko. Gyvendama mūsų mieste (Rusijoje tai būtų panašus į kaimą teritorinis vienetas), savanorė patyrė ne vieną nuotykį. Kad ir tai, jog, pasak jos, niekuomet daugiau nevalgys cepelinų… Kodėl? Apie tai pokalbis su Jekaterina.
Jekaterinos gimtasis vidutinio dydžio miestelis (taip jie vadina „nediduką“ savo miestą) – apie 350 tūkst. gyventojų turintis Belgorodas. Miestas įsikūręs visai šalia Ukrainos, per 700 km į pietus nuo Rusijos sostinės Maskvos.
Miesto apylinkėse išgaunama geležies rūda (90 proc. visos Kursko anomalijos), kreida, molis, mieste veikia didelė chemijos pramonė. Savanorės mama – vienos farmacijos įmonės darbuotoja, patėvis – elektrikas, kuris remontuoja geležies rūdą išgaunančias stakles.
Jekaterinos sesuo – vienintelė šeimos narė, kuri negyvena gimtajame mieste. Jau šešerius metus su vyru apsistojusi Maskvoje sesuo augina tris vaikus ir ruošiasi įsikurti nuosavuose namuose sostinės prieigose.
Nutarė išbandyti save savanorystės programoje
Baigus vidurinę 11 klasių mokyklą ir praėjusiais metais – universitetą, kur įsigijo veterinarės specialybę, Jekaterina kurį laiką dirbo viename kiaules auginančiame agrokoncerne, vėliau – veterinarijos laboratorijoje. Visgi, kaip sako viešnia iš Rusijos, tai nėra tas darbas, kurį ji norėtų dirbti.
„Nors man gyvūnai labai patinka, visgi suvokiau, kad tai ne ta specialybė, kuri man patiktų ir norėčiau visą gyvenimą dirbi šioje srityje. Man labiau artimos kalbos, tad dabar ruošiuosi studijuoti pedagogiką-lingvistiką magistratūroje“, – sako Jekaterina ir priduria, kad būtent šis suvokimas pastūmėjo išbandyti save „Erasmus+“ savanorystės programoje.
Prieš metus ji pateikė prašymą ir po kelių dienų gavo atsakymą, kad ji pateko į programą. „Tai nustebino, nes po prašymo pateikimo dažniausiai reikia laukti 4–5 mėnesius, kol patvirtins projektą, skirs finansavimą. O man tai įvyko staigiai – turėjau mėnesį laiko susitvarkyti vizas, susikrauti daiktus ir išvykti. Labiausiai vargino, kad reikėjo du kartus per savaitę važiuoti į Maskvą dėl vizos: ryte sėdi į traukinį ir dardi 7 val. iki jos, o vakare – tiek pat atgal…“, – pasakoja savanorė.
Tiesa, Jekaterinai tai ne pirma kelionė į Europos Sąjungą (ES) pagal šią programą – tris mėnesius ji jau buvo Vokietijoje. Tačiau dabar jos programa ilgesnė – 9 mėnesių.
Tėvams sunku suprasti…
„Kaip tėvai priėmė žinią, kad tu išvyksti tokiam laikotarpiui į Lietuvą?“
– Nelabai kaip. Tėvams sunku suprasti, kodėl taip darau: girdi, juk baigiau universitetą! Toliau – darbas. Iki gyvenimo pabaigos. Tiesiog eini į darbą, sėdi jame… iki mirties (juokiasi). Kaip čia dabar, išvažiuoji devyniems mėnesiams – tokiam ilgam laikotarpiui? Ir niekur nedirbsi?! Na, jie nebuvo blogai nusiteikę, pabandė mane suprasti… O sesuo mane palaiko visada.
Patinka maži miesteliai
Pirmiausia reiktų patikslinti mūsų ir Rusijos miestų supratimą. „Mūsų miestas dydžiu panašus į jūsų Kauną“, – linksmai dydžius palygino Jekaterina ir pridūrė, kad jai tokie miesteliai kaip Plungė labai patinka. Kurį laiką gyvenusi pas seserį Maskvoje, savanorė džiaugiasi iš ten ištrūkusi. Kaip pati sako, neatlaikė triukšmo.
Gal todėl jai nebuvo baugu atvykti į mūsų miestą – prieš išvykdama, internete pasidomėjo Plunge ir jai labai patiko parkas, o ypač – biblioteka.
Problemų dėl kalbos ir tautybės nekyla
Neišgąsdino ir galinčios kilti problemos dėl susikalbėjimo. Kaip pati sako, nors su lietuvių kalba nebuvo susidūrusi, tačiau žinojo, kad čia susikalbės tiek rusiškai, tiek angliškai. Todėl jai nekyla problemų dėl susikalbėjo nei darbe, nei parduotuvėse.
Jekaterina nepajuto ir neapykantos savo tautai. „Politika nesidomiu ir stengiuosi nesureikšminti politikų pasakymų. Čia su manimi visi elgiasi labai gerai, niekas nesako: tu rusė, kam čia atvažiavai? Tiesa, praėjus savaitei po mano atvykimo, vienas žmogus uždavė keistą klausimą: „Ar Putinas (Rusijos prezidentas – aut. pastaba)žino, kad tu čia?“ Tai buvo labai juokinga. Dar jis papasakojo, kad parašė Putinui laišką, nes jam kažkas nepatiko…“, – prisiminė linksmą nuotykį rusaitė.
Liūdna dėl likusių sovietinių pastatų
– Kokie skirtumai tarp Rusijos ir Lietuvos?
– Į akis krenta, kad čia vairuotojai praleidžia pėsčiuosius perėjose. Pas mus kai kurie irgi taip daro, bet kartais gali prastovėti keletą minučių, laukdama kol kas nuspręs sustoti ir praleisti. O čia vairuotojai tave mato jau prieš kilometrą ir stabdo. Visada. Net jei važiuoja greitai, vis tiek sustos – dėl to tu gali būti tikras.
Skirtumų yra ir daugiau, nes visgi tai ES šalis, o jos visos skiriasi nuo mūsų.
Liūdina, kad visgi yra daug likusių SSSR laikų pastatų. Nors pas mus tokių žymiai daugiau likę. Apgriuvę, apgailėtini. Aišku, tegul stovi, bet atrodo liūdnai…
Nustebino ir tai, kad net mažame miestelyje yra daug visko žmonėms: 7 supermarketai, centrinė aikštė su joje nuolat vykstančia veikla, kultūros centras, labai graži biblioteka. Labai daug dėmesio skiriama žmonėms ir grožiui, tvarkai. Pas mus mažuose miesteliuose nėra kur nueiti ir ką veikti. Čia labai daug kur gali nueiti, atrasti veiklos. Jei man nepatinka vienas supermarketas, galiu nueiti į kitą ar dar kitą. Arba aplankyti visus septynis (juokiasi). Pas mus, jei mažas miestelis, tai bus vienas supermarketas, nerestauruoti kultūros namai… Tiesiog mūsų mažiems miesteliams neskiriama tiek dėmesio, kiek pas jus.
Taip pat pastebėjau, kad jūsų žmonės turi po keletą mašinų, savo namus.
Dar labai nustebino, kad didesniuose miestuose visuose autobusuose tikrinami bilietai. Pas mus tokių dalykų nėra. Jūsų šalyje viskas griežtokai. Na, Plungėje gerai, nes nėra maršrutinių autobusų…
Kainos panašios, bet mangai – labai pigūs
– Ar skiriasi kainos?
– Produktų pasirinkimas jūsų parduotuvėse žymiai didesnis. Kainos – panašios. Kai kas pigiau, kai kas brangiau, bet dėl gausesnio pasirinkimo gali nusipirkti tą patį produktą pigiau.
Pas jus galima atrasti žymiai pigiau kai kurių produktų, pavyzdžiui, mangų (juokiasi), kurie man labai patinka.
Dar Lietuvoje labai skani duona, nes kiekviena duona – tai atskira istorija: su atskirais grūdais, priedais, gamybos būdais. Pas mus irgi yra tokių, bet mažai, nes, ko gero, nėra paklausos. Dar neteko, būnant čia, matyti, kad kas nors valgytų paprastą juodą duoną. Į ją vis ko nors pridėta, skirtingai nei pas mus. Rusijoje gal mažiau duoną mylinčių yra… Nelabai mėgstu pieno produktų, tad sunku ką pasakyti apie jų skonį, ypač sūrio. Pas mus jie dabar brangūs, nes sankcijos…
Cepelinų daugiau nevalgys…
– O kokia mūsų virtuvė? Patiekalai?
– Papasakosiu apie cepelinus. Aš paragavau jų vieną kartą ir daugiau nevalgysiu niekuomet. Kodėl? Iš pradžių valgiau cepelinus su mėsa, tačiau problema kilo ne dėl jos. Aš restorane suvalgiau vos ketvirtadalį porcijos cepelinų. Galvojau, kad jie iš bulvių… Bet jie taip stipriai apdirbti, jog neįmanoma net suprasti, jog čia bulvės. Tai nebuvo panašu į cepelinus, tai nebuvo panašu į nieką: kažkokie klijai, gleivės… Neaiški konsistencija. Man labai nepatiko, nes net nesijautė bulvių skonio…
Patiko šaltibarščiai. Mes irgi turime panašų patiekalą. Tik be burokėlių, o dar dedama bulvių ir dešros į vidų.
Ragavau cibulynės, tačiau ji man irgi nepatiko, nes silkė šaltoje sriuboje netinka!
Užtat labai patiko kastinys – tai labai labai skanu.
Graži gamta ir… jūra
Jekaterina spėjo ir po Lietuvą pasidairyti. Su draugu Jevgenijumi buvo Plateliuose, kur visą dieną dviračiais važinėjo po miestelį, aplink ežerą. Ir nors diena buvo šaltoka, tad maudytis negalėjo, tačiau žavėjo labai graži gamta. „Taip pat buvau Vilniuje, kelis kartus Trakuose, Šiauliuose pas draugę savanorę iš Ukrainos, Klaipėdoje kelis kartus, Palangoje, Kaune, Nidoje. Labiausiai patiko Klaipėda, nes ten jūra. Ten gali eiti prie jūros kada tik sugalvoji: ryte, dieną ar vakare“, – pasakojo Jekaterina.
„Jūsų alkoholikai – inteligentiški“
„Daugiausia Europoje gerianti tauta – lietuviai“ – dar visai neseniai skambėjo žiniasklaidos antraštės. Ar viešnia iš Rusijos tai pastebėjo? Ar krenta į akis mūsų alkoholikai?
„Aš negaliu nieko pasakyti apie statistiką, tačiau jūsų alkoholikus aš jau atpažįstu, nes jie – inteligentiški. Jie visi eina į biblioteką! Nesakyčiau, kad jūsų šalis daugiausiai gerianti. Niekas nesišlaisto, nerėkauja“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sakė Jekaterina.
Jekaterinos savanorystės programa Lietuvoje eina į pabaigą, tad ji tikisi, jog pradės studijuoti ir pakeis specialybę. Dar ji turi svajonę kada nors gyventi Australijoje. „Tai vieta, kuri į nieką nepanaši, ten yra rifai, gyvūnai, kurių niekur kitur nerasi, labai gražūs pliažai… Ir dar yra kengūrų… Vienas minusas – ten yra vorų“, – juokdamasi sakė savanorė ir pridūrė, kad vykdama namo būtinai vešis ne tik saldainių, atvirukų ir magnetukų su mūsų šalies vaizdais, bet ir… mangų! Dar norėtų vežtis kastinio, bet, kadangi kelionė namo trunka visą parą, bijo, kad neišsilaikys…
Petras ŽILIUS
Nuotraukoje: Jekaterina sako, kad jai labai patinka maži miesteliai, tokie kaip Plungė, nes juose ramu.