Ketvirtadienis, 2018 m. lapkričio 15 d.

„O Pu­ti­nas ži­no, kad tu čia?“

To­kį ne­ti­kė­tą, glu­mi­nan­tį ir links­mą plun­giš­kio klau­si­mą, vos sa­vai­tę pra­bu­vu­si Plun­gė­je, iš­gir­do iš Bel­go­ro­do (Ru­si­ja) pa­gal sa­va­no­rys­tės pro­gra­mą „Eras­mus+“ at­vy­ku­si Je­ka­te­ri­na Kvit­ko. Gy­ven­da­ma mū­sų mies­te (Ru­si­jo­je tai būtų pa­na­šus į kai­mą te­ri­to­ri­nis vie­ne­tas), sa­va­no­rė pa­ty­rė ne vie­ną nuo­ty­kį. Kad ir tai, jog, pa­sak jos, nie­kuo­met dau­giau ne­val­gys ce­pe­li­nų… Ko­dėl? Apie tai po­kal­bis su Je­ka­te­ri­na.

Je­ka­te­ri­nos gim­ta­sis vi­du­ti­nio dy­džio mies­te­lis (taip jie va­di­na „ne­di­du­ką“ sa­vo mies­tą) – apie 350 tūkst. gy­ven­to­jų tu­rin­tis Bel­go­ro­das. Mies­tas įsi­kū­ręs vi­sai ša­lia Uk­rai­nos, per 700 km į pie­tus nuo Ru­si­jos sos­ti­nės Mask­vos.
Mies­to apy­lin­kė­se iš­gau­na­ma ge­le­žies rū­da (90 proc. vi­sos Kurs­ko ano­ma­li­jos), krei­da, mo­lis, mies­te vei­kia di­de­lė che­mi­jos pra­mo­nė. Sa­va­no­rės ma­ma – vie­nos far­ma­ci­jos įmo­nės dar­buo­to­ja, pa­tė­vis – elek­tri­kas, ku­ris re­mon­tuo­ja ge­le­žies rū­dą iš­gau­nan­čias stak­les.
Je­ka­te­ri­nos se­suo – vie­nin­te­lė šei­mos na­rė, ku­ri ne­gy­ve­na gim­ta­ja­me mies­te. Jau še­še­rius me­tus su vy­ru ap­si­sto­ju­si Mask­vo­je se­suo au­gi­na tris vai­kus ir ruo­šia­si įsi­kur­ti nuo­sa­vuo­se na­muo­se sos­ti­nės pri­ei­go­se.

Nu­ta­rė iš­ban­dy­ti sa­ve sa­va­no­rys­tės pro­gra­mo­je

Bai­gus vi­du­ri­nę 11 kla­sių mo­kyk­lą ir pra­ėju­siais me­tais – uni­ver­si­te­tą, kur įsi­gi­jo ve­te­ri­na­rės spe­cia­ly­bę, Je­ka­te­ri­na ku­rį lai­ką dir­bo vie­na­me kiau­les au­gi­nan­čia­me ag­ro­kon­cer­ne, vė­liau – ve­te­ri­na­ri­jos la­bo­ra­to­ri­jo­je. Vis­gi, kaip sa­ko vieš­nia iš Ru­si­jos, tai nė­ra tas dar­bas, ku­rį ji no­rė­tų dirb­ti.
„Nors man gy­vū­nai la­bai pa­tin­ka, vis­gi su­vo­kiau, kad tai ne ta spe­cia­ly­bė, ku­ri man pa­tik­tų ir no­rė­čiau vi­są gy­ve­ni­mą dir­bi šio­je sri­ty­je. Man la­biau ar­ti­mos kal­bos, tad da­bar ruo­šiuo­si stu­di­juo­ti pe­da­go­gi­ką-ling­vis­ti­ką ma­gist­ra­tū­ro­je“, – sa­ko Je­ka­te­ri­na ir pri­du­ria, kad bū­tent šis su­vo­ki­mas pa­stū­mė­jo iš­ban­dy­ti sa­ve „Eras­mus+“ sa­va­no­rys­tės pro­gra­mo­je.
Prieš me­tus ji pa­tei­kė pra­šy­mą ir po ke­lių die­nų ga­vo at­sa­ky­mą, kad ji pa­te­ko į pro­gra­mą. „Tai nu­ste­bi­no, nes po pra­šy­mo pa­tei­ki­mo daž­niau­siai rei­kia lauk­ti 4–5 mė­ne­sius, kol pa­tvir­tins pro­jek­tą, skirs fi­nan­sa­vi­mą. O man tai įvy­ko stai­giai – tu­rė­jau mė­ne­sį lai­ko su­si­tvar­ky­ti vi­zas, su­si­krau­ti daik­tus ir iš­vyk­ti. La­biau­siai var­gi­no, kad rei­kė­jo du kar­tus per sa­vai­tę va­žiuo­ti į Mask­vą dėl vi­zos: ry­te sė­di į trau­ki­nį ir dar­di 7 val. iki jos, o va­ka­re – tiek pat at­gal…“, – pa­sa­ko­ja sa­va­no­rė.
Tie­sa, Je­ka­te­ri­nai tai ne pir­ma ke­lio­nė į Eu­ro­pos Są­jun­gą (ES) pa­gal šią pro­gra­mą – tris mė­ne­sius ji jau bu­vo Vo­kie­ti­jo­je. Ta­čiau da­bar jos pro­gra­ma il­ges­nė – 9 mė­ne­sių.

Tė­vams sun­ku su­pras­ti…

„Kaip tė­vai pri­ėmė ži­nią, kad tu iš­vyks­ti to­kiam lai­ko­tar­piui į Lie­tu­vą?“
– Ne­la­bai kaip. Tė­vams sun­ku su­pras­ti, ko­dėl taip da­rau: gir­di, juk bai­giau uni­ver­si­te­tą! To­liau – dar­bas. Iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos. Tie­siog ei­ni į dar­bą, sė­di ja­me… iki mir­ties (juo­kia­si). Kaip čia da­bar, iš­va­žiuo­ji de­vy­niems mė­ne­siams – to­kiam il­gam lai­ko­tar­piui? Ir nie­kur ne­dirb­si?! Na, jie ne­bu­vo blo­gai nu­si­tei­kę, pa­ban­dė ma­ne su­pras­ti… O se­suo ma­ne pa­lai­ko vi­sa­da.

Pa­tin­ka ma­ži mies­te­liai

Pir­miau­sia reik­tų pa­tiks­lin­ti mū­sų ir Ru­si­jos mies­tų su­pra­ti­mą. „Mū­sų mies­tas dy­džiu pa­na­šus į jū­sų Kau­ną“, – links­mai dy­džius pa­ly­gi­no Je­ka­te­ri­na ir pri­dū­rė, kad jai to­kie mies­te­liai kaip Plun­gė la­bai pa­tin­ka. Ku­rį lai­ką gy­ve­nu­si pas se­se­rį Mask­vo­je, sa­va­no­rė džiau­gia­si iš ten iš­trū­ku­si. Kaip pa­ti sa­ko, ne­at­lai­kė triukš­mo.
Gal to­dėl jai ne­bu­vo bau­gu at­vyk­ti į mū­sų mies­tą – prieš iš­vyk­da­ma, in­ter­ne­te pa­si­do­mė­jo Plun­ge ir jai la­bai pa­ti­ko par­kas, o ypač – bib­lio­te­ka.

 

Pro­ble­mų dėl kal­bos ir tau­ty­bės ne­ky­la

Ne­iš­gąs­di­no ir ga­lin­čios kil­ti pro­ble­mos dėl su­si­kal­bė­ji­mo. Kaip pa­ti sa­ko, nors su lie­tu­vių kal­ba ne­bu­vo su­si­dū­ru­si, ta­čiau ži­no­jo, kad čia su­si­kal­bės tiek ru­siš­kai, tiek an­gliš­kai. To­dėl jai ne­ky­la pro­ble­mų dėl su­si­kal­bė­jo nei dar­be, nei par­duo­tu­vė­se.
Je­ka­te­ri­na ne­pa­ju­to ir ne­apy­kan­tos sa­vo tau­tai. „Po­li­ti­ka ne­si­do­miu ir sten­giuo­si ne­su­reikš­min­ti po­li­ti­kų pa­sa­ky­mų. Čia su ma­ni­mi vi­si el­gia­si la­bai ge­rai, nie­kas ne­sa­ko: tu ru­sė, kam čia at­va­žia­vai? Tie­sa, pra­ėjus sa­vai­tei po ma­no at­vy­ki­mo, vie­nas žmo­gus už­da­vė keis­tą klau­si­mą: „Ar Pu­ti­nas (Rusijos prezidentas – aut. pastaba)ži­no, kad tu čia?“ Tai bu­vo la­bai juo­kin­ga. Dar jis pa­pa­sa­ko­jo, kad pa­ra­šė Pu­ti­nui laiš­ką, nes jam kaž­kas ne­pa­ti­ko…“, – pri­si­mi­nė links­mą nuo­ty­kį ru­sai­tė.

Liūd­na dėl li­ku­sių so­vie­ti­nių pa­sta­tų

– Ko­kie skir­tu­mai tarp Ru­si­jos ir Lie­tu­vos?
– Į akis kren­ta, kad čia vai­ruo­to­jai pra­lei­džia pės­čiuo­sius per­ėjo­se. Pas mus kai ku­rie ir­gi taip da­ro, bet kar­tais ga­li pra­sto­vė­ti ke­le­tą mi­nu­čių, lauk­da­ma kol kas nu­spręs su­sto­ti ir pra­leis­ti. O čia vai­ruo­to­jai ta­ve ma­to jau prieš ki­lo­met­rą ir stab­do. Vi­sa­da. Net jei va­žiuo­ja grei­tai, vis tiek su­stos – dėl to tu ga­li bū­ti tik­ras.
Skir­tu­mų yra ir dau­giau, nes vis­gi tai ES ša­lis, o jos vi­sos ski­ria­si nuo mū­sų.
Liū­di­na, kad vis­gi yra daug li­ku­sių SSSR lai­kų pa­sta­tų. Nors pas mus to­kių žy­miai dau­giau li­kę. Ap­griu­vę, ap­gai­lė­ti­ni. Aiš­ku, te­gul sto­vi, bet at­ro­do liūd­nai…
Nu­ste­bi­no ir tai, kad net ma­ža­me mies­te­ly­je yra daug vis­ko žmo­nėms: 7 su­per­mar­ke­tai, cen­tri­nė aikš­tė su jo­je nuo­lat vyks­tan­čia veik­la, kul­tū­ros cen­tras, la­bai gra­ži bib­lio­te­ka. La­bai daug dė­me­sio ski­ria­ma žmo­nėms ir gro­žiui, tvar­kai. Pas mus ma­žuose mies­te­liuose nė­ra kur nu­ei­ti ir ką veik­ti. Čia la­bai daug kur ga­li nu­ei­ti, at­ras­ti veik­los. Jei man ne­pa­tin­ka vie­nas su­per­mar­ke­tas, ga­liu nu­ei­ti į ki­tą ar dar ki­tą. Ar­ba ap­lan­ky­ti vi­sus sep­ty­nis (juo­kia­si). Pas mus, jei ma­žas mies­te­lis, tai bus vie­nas su­per­mar­ke­tas, ne­res­tau­ruo­ti kul­tū­ros na­mai… Tie­siog mū­sų ma­žiems mies­te­liams ne­ski­ria­ma tiek dė­me­sio, kiek pas jus.
Taip pat pa­ste­bė­jau, kad jū­sų žmo­nės tu­ri po ke­le­tą ma­ši­nų, sa­vo na­mus.
Dar la­bai nu­ste­bi­no, kad di­des­niuo­se mies­tuo­se vi­suo­se au­to­bu­suo­se tik­ri­na­mi bi­lie­tai. Pas mus to­kių da­ly­kų nė­ra. Jū­sų ša­ly­je vis­kas griež­to­kai. Na, Plun­gė­je ge­rai, nes nė­ra marš­ru­ti­nių au­to­bu­sų…

Kai­nos pa­na­šios, bet man­gai – la­bai pi­gūs

– Ar ski­ria­si kai­nos?
– Pro­duk­tų pa­si­rin­ki­mas jū­sų par­duo­tu­vė­se žy­miai di­des­nis. Kai­nos – pa­na­šios. Kai kas pi­giau, kai kas bran­giau, bet dėl gau­ses­nio pa­si­rin­ki­mo ga­li nu­si­pirk­ti tą pa­tį pro­duk­tą pi­giau.
Pas jus ga­li­ma at­ras­ti žy­miai pi­giau kai ku­rių pro­duk­tų, pa­vyz­džiui, man­gų (juo­kia­si), ku­rie man la­bai pa­tin­ka.
Dar Lie­tu­vo­je la­bai ska­ni duo­na, nes kiek­vie­na duo­na – tai at­ski­ra is­to­ri­ja: su at­ski­rais grū­dais, prie­dais, ga­my­bos bū­dais. Pas mus ir­gi yra to­kių, bet ma­žai, nes, ko ge­ro, nė­ra pa­klau­sos. Dar ne­te­ko, bū­nant čia, ma­ty­ti, kad kas nors val­gy­tų pa­pras­tą juo­dą duo­ną. Į ją vis ko nors pri­dė­ta, skir­tin­gai nei pas mus. Ru­si­jo­je gal ma­žiau duo­ną my­lin­čių yra… Ne­la­bai mėgs­tu pie­no pro­duk­tų, tad sun­ku ką pa­sa­ky­ti apie jų sko­nį, ypač sū­rio. Pas mus jie da­bar bran­gūs, nes sank­ci­jos…

Ce­pe­li­nų dau­giau ne­val­gys…

– O ko­kia mū­sų vir­tu­vė? Pa­tie­ka­lai?
– Pa­pa­sa­ko­siu apie ce­pe­li­nus. Aš pa­ra­ga­vau jų vie­ną kar­tą ir dau­giau ne­val­gy­siu nie­kuo­met. Ko­dėl? Iš pra­džių val­giau ce­pe­li­nus su mė­sa, ta­čiau pro­ble­ma ki­lo ne dėl jos. Aš res­to­ra­ne su­val­giau vos ket­vir­ta­da­lį por­ci­jos ce­pe­li­nų. Gal­vo­jau, kad jie iš bul­vių… Bet jie taip stip­riai ap­dirb­ti, jog ne­įma­no­ma net su­pras­ti, jog čia bul­vės. Tai ne­bu­vo pa­na­šu į ce­pe­li­nus, tai ne­bu­vo pa­na­šu į nie­ką: kaž­ko­kie kli­jai, glei­vės… Ne­aiš­ki kon­sis­ten­ci­ja. Man la­bai ne­pa­ti­ko, nes net ne­si­jau­tė bul­vių sko­nio…
Pa­ti­ko šal­ti­barš­čiai. Mes ir­gi tu­ri­me pa­na­šų pa­tie­ka­lą. Tik be bu­ro­kė­lių, o dar de­da­ma bul­vių ir deš­ros į vi­dų.
Ra­ga­vau ci­bu­ly­nės, ta­čiau ji man ir­gi ne­pa­ti­ko, nes sil­kė šal­to­je sriu­bo­je ne­tin­ka!
Už­tat la­bai pa­ti­ko kas­ti­nys – tai la­bai la­bai ska­nu.

Gra­ži gam­ta ir… jū­ra

Je­ka­te­ri­na spė­jo ir po Lie­tu­vą pa­si­dai­ry­ti. Su drau­gu Jev­ge­ni­ju­mi bu­vo Pla­te­liuo­se, kur vi­są die­ną dvi­ra­čiais va­ži­nė­jo po mies­te­lį, ap­link eže­rą. Ir nors die­na bu­vo šal­to­ka, tad mau­dy­tis ne­ga­lė­jo, ta­čiau ža­vė­jo la­bai gra­ži gam­ta. „Taip pat bu­vau Vil­niu­je, ke­lis kar­tus Tra­kuo­se, Šiau­liuo­se pas drau­gę sa­va­no­rę iš Uk­rai­nos, Klai­pė­do­je ke­lis kar­tus, Pa­lan­go­je, Kau­ne, Ni­do­je. La­biau­siai pa­ti­ko Klai­pė­da, nes ten jū­ra. Ten ga­li ei­ti prie jū­ros ka­da tik su­gal­vo­ji: ry­te, die­ną ar va­ka­re“, – pa­sa­ko­jo Je­ka­te­ri­na.

„Jū­sų al­ko­ho­li­kai – in­te­li­gen­tiš­ki“

„Dau­giau­sia Eu­ro­po­je ge­rian­ti tau­ta – lie­tu­viai“ – dar vi­sai ne­se­niai skam­bė­jo ži­niask­lai­dos ant­raš­tės. Ar vieš­nia iš Ru­si­jos tai pa­ste­bė­jo? Ar kren­ta į akis mū­sų al­ko­ho­li­kai?
„Aš ne­ga­liu nie­ko pa­sa­ky­ti apie sta­tis­ti­ką, ta­čiau jū­sų al­ko­ho­li­kus aš jau at­pa­žįs­tu, nes jie – in­te­li­gen­tiš­ki. Jie vi­si ei­na į bib­lio­te­ką! Ne­sa­ky­čiau, kad jū­sų ša­lis dau­giau­siai ge­rian­ti. Nie­kas ne­si­šlais­to, ne­rė­kau­ja“, – pu­siau juo­kais, pu­siau rim­tai sa­kė Je­ka­te­ri­na.

Je­ka­te­ri­nos sa­va­no­rys­tės pro­gra­ma Lie­tu­vo­je ei­na į pa­bai­gą, tad ji ti­ki­si, jog pra­dės stu­di­juo­ti ir pa­keis spe­cia­ly­bę. Dar ji tu­ri sva­jo­nę ka­da nors gy­ven­ti Aust­ra­li­jo­je. „Tai vie­ta, ku­ri į nie­ką ne­pa­na­ši, ten yra ri­fai, gy­vū­nai, ku­rių nie­kur ki­tur ne­ra­si, la­bai gra­žūs plia­žai… Ir dar yra ken­gū­rų… Vie­nas mi­nu­sas – ten yra vo­rų“, – juok­da­ma­si sa­kė sa­va­no­rė ir pri­dū­rė, kad vyk­da­ma na­mo bū­ti­nai ve­šis ne tik sal­dai­nių, at­vi­ru­kų ir mag­ne­tu­kų su mū­sų ša­lies vaiz­dais, bet ir… man­gų! Dar no­rė­tų vež­tis kas­ti­nio, bet, ka­dan­gi ke­lio­nė na­mo trun­ka vi­są pa­rą, bi­jo, kad ne­iš­si­lai­kys…

Pet­ras ŽILIUS

Nuotraukoje: Jekaterina sako, kad jai labai patinka maži miesteliai, tokie kaip Plungė, nes juose ramu.

Komentarai
Kiti straipsniai