Penktadienis, 2018 m. rugpjūčio 17 d.

„Gi­mė iš šir­dies ir no­ro kur­ti“

Taip, pa­klaus­tos, kaip gi­mė idė­ja įkur­ti ke­ra­mi­kos stu­di­ją, su­tar­ti­nai at­sa­kė dvi jau­nos ir veik­lios mo­te­rys – Gin­ta­rė Gu­re­vi­čiū­tė ir Ur­šu­lė Pa­da­gie­nė. Jų ben­dras pro­jek­tas – ma­žo­ji ben­dri­ja „Klam­pu“ – gy­vuo­ja jau tre­čius me­tus, o iš­skir­ti­niai ke­ra­mi­kos ga­mi­niai džiu­gi­na ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už­sie­ny­je gy­ve­nan­čius sa­vi­to ke­ra­mi­kos me­no ger­bė­jus.

Dvi kū­ry­bin­gos sie­los

Ma­žo­sios ben­dri­jos „Klam­pu“ įkū­rė­jos – la­bai skir­tin­gos, bet kar­tu ir la­bai pa­na­šios drau­gės. Itin ko­mu­ni­ka­bi­li, lais­va, ne­su­ge­ban­ti ty­liai ir ra­miai dirb­ti me­niš­kos sie­los švie­siap­lau­kė Gin­ta­rė, ro­dos, vi­siš­ka vis­ką pa­sve­rian­čios, be rei­ka­lo bur­nos ne­au­ši­nan­čios tam­siap­lau­kės Ur­šu­lės prie­šin­gy­bė. Bet, kaip sa­ko­ma, prie­šin­gy­bės trau­kia. Ži­no­ma, jos abi ir la­bai pa­na­šios: me­niš­kos, kū­ry­bin­gos, sti­lin­gos… „Mes vie­na ki­tą jau­čia­me ir vie­na ki­tą pa­pil­do­me“, – sa­vo drau­gys­tės tvir­tu­mo ga­ran­tą įvar­di­ja Gin­ta­rė.
Rie­ta­ve gi­mu­si, Stal­gė­nuo­se au­gu­si ir Plun­gė­je mo­kyk­lą lan­kiu­si Gin­ta­rė Gu­re­vi­čiū­tė pa­si­rin­ko stu­di­juo­ti su me­nais ma­žai kuo su­si­ju­sią spe­cia­ly­bę – rek­re­a­ci­ją ir tu­riz­mą. Ku­rį lai­ką ji dir­bo Plun­gės tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cen­tre ir ten pri­tai­kė pro­fe­si­nius ge­bė­ji­mus. Ur­šu­lė – mei­lės emig­ran­tė. Klai­pė­do­je au­gu­si mer­gi­na stu­di­jų me­tais uos­ta­mies­tį iš­kei­tė į sos­ti­nę – ten stu­di­ja­vo is­to­ri­ją. Li­ki­mas taip su­dė­lio­jo, kad da­bar Ur­šu­lė – var­ka­liš­kė. Prieš tap­da­ma MB „Klam­pu“ di­rek­to­re, Ur­šu­lė sa­vo idė­jas tu­rė­jo kur re­a­li­zuo­ti – bu­vo Plun­gės at­vi­ro­jo jau­ni­mo cen­tro di­rek­to­rė.
Da­bar šios dvi kū­ry­bin­gos drau­gės tu­ri ne vie­ną ben­drą veik­lą – jos ne tik sėk­min­gai klimps­ta mo­ly­je, bet dir­ba ir Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je kul­tū­ri­nės veik­los va­dy­bi­nin­kė­mis: ra­šo pro­jek­tus, ku­ria nau­jas veik­las, da­ro bib­lio­te­ką ino­va­ty­vią ir pa­trauk­lią šiuo­lai­ki­niam žmo­gui.

Ko­dėl ke­ra­mi­ka?

Prieš ke­le­tą me­tų drau­gės nu­spren­dė, kad no­ri­si ką nors veik­ti dau­giau: ras­ti bū­dą ne tik so­cia­li­zuo­tis ar re­a­li­zuo­ti sa­vo pro­fe­si­nius ge­bė­ji­mus, bet ir kur­ti. Pui­kiai ta­pan­ti Ur­šu­lė ir su mo­de­li­nu mė­gu­si žais­ti Gin­ta­rė ne­ju­čia ra­do ben­drą var­dik­lį – ke­ra­mi­ką.
Pa­sak „Klam­pu“ įkū­rė­jų, jas vi­sa­da ža­vė­jo mo­lio dir­bi­niai. Tad ne­tru­kus idė­ja ėmė bręs­ti. Veik­lios mo­te­rys nu­spren­dė keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, pri­im­ti iš­šū­kį ir įgy­ven­din­ti nuo­sa­vos ke­ra­mi­kos stu­di­jos idė­ją. Ir ėjo tiks­lo link kryp­tin­gai, žings­ne­lis po žings­ne­lio.
No­rint pri­si­jau­kin­ti mo­lį, pir­miau­sia, ži­no­ma, rei­kia iš­mok­ti su juo dirb­ti. Bū­si­mų­jų „Klam­pu“ sa­vi­nin­kių mo­ky­to­ja ta­po plun­giš­kė tau­to­dai­li­nin­kė Vai­da Dap­ku­tė, iš­mo­kiu­si tra­di­ci­nės ke­ra­mi­kos pa­grin­dų. Ta­da jau at­ėjo me­tas ieš­ko­ti ma­te­ria­li­nių iš­tek­lių. Gin­ta­rė ir Ur­šu­lė pa­si­ry­žo, me­tė tu­rė­tus dar­bus ir nebe­si­grę­žio­jo at­gal. Su­dė­lio­jo sa­vo idė­jas ant po­pie­riaus la­po, pa­skai­čia­vo, kiek bū­ti­ni ke­ra­mi­kos stu­di­jai daik­tai kai­nuo­tų, ir tei­kė pa­raiš­ką vals­ty­bės pa­ra­mai gau­ti pa­gal sa­va­ran­kiš­ko už­im­tu­mo rė­mi­mo pro­gra­mą. Kai la­bai no­ri, ti­ki tuo, ką da­rai, ir at­kak­liai sie­ki, vis­kas pa­vyks­ta. Pro­jek­tas bu­vo pa­tvir­tin­tas ir idė­jai gau­ta fi­nan­si­nė in­jek­ci­ja – be­veik 9 tūkst. eu­rų. Ma­žo­sios ben­dri­jos „Klam­pu“ įkū­rė­jos įsi­gi­jo stu­di­jai la­bai rei­ka­lin­gą de­gi­mo kros­nį, žie­di­mo stak­les bei lip­dy­mui skir­tą sta­lą. Ži­no­ma, kar­tu su sub­si­di­ja at­ei­na ir įsi­pa­rei­go­ji­mai: pa­si­ra­šius Sa­va­ran­kiš­ko už­im­tu­mo rė­mi­mo su­tar­tį, tre­jus me­tus nuo įstei­gi­mo ne­ga­li­ma pa­nai­kin­ti dar­bo vie­tos, kas ket­vir­tį rei­kia pa­teik­ti in­for­ma­ci­ją apie veik­lą Dar­bo bir­žai, o kar­tas nuo kar­to į sve­čius už­su­ka tik­rin­to­jai.
Da­bar jau tre­čius me­tus gy­vuo­jan­čios ke­ra­mi­kos stu­di­jos „Klam­pu“ me­ni­nin­kės Gin­ta­rė ir Ur­šu­lė pro­jek­to ne­sklan­du­mus – kol kū­rė­si, ne­ga­lė­jo dirb­ti, bet ir jo­kių iš­mo­kų iš Dar­bo bir­žos ne­ga­vo, biu­dže­ti­nių įstai­gų stal­čiuo­se pa­si­mes­da­vo do­ku­men­tai – bai­gia pa­mirš­ti. O kur dar ne­men­kas iš­šū­kis ku­riant kū­ry­bi­nę erd­vę! Ke­ra­mi­kos stu­di­ja – ant­ra­me aukš­te, o de­gi­mo kros­nis ne tik la­bai sun­ki, bet ir pla­ti, tad te­ko net sie­ną griau­ti… Ta­čiau vi­sa tai – pra­ei­ty.
Įdo­mu, kaip gi­mė toks iš­skir­ti­nis ir, kas šiais lai­kais re­ta – lie­tu­viš­kas, pa­va­di­ni­mas? Čia, pa­sak kū­rė­jų, pa­dė­jo drau­gai. Kar­tą mer­gi­nos pra­šė drau­gų api­bū­din­ti mo­lį – ne tik jo sa­vy­bes, bet ir emo­ci­ją jį min­kant, ku­riant. Ir taip, pa­sak Ur­šu­lės, tai­kant min­čių lie­taus me­to­dą, jų veik­la ga­vo var­dą – klam­pu. „Klam­pus mo­lis, o mes į jį ir pa­čios su ma­lo­nu­mu klimps­ta­me, ir ki­tus klam­pi­na­me“, – pa­va­di­ni­mo reikš­mę pa­aiš­ki­no žo­džio ki­še­nė­je ne­ieš­kan­ti Gin­ta­rė.

„Lė­tai, klam­piai, įdo­miai“

Pa­klaus­tos, kaip se­ka­si plė­to­ti sa­vo ver­slą, me­ni­nin­kės at­sa­kė: „Lė­tai, klam­piai, įdo­miai.“ Di­de­lio pel­no kol kas nė­ra, mat vis­kas dar pa­ly­gi­nus nau­ja, tad vis yra kur in­ves­tuo­ti. Jų ne­di­de­lė­se dirb­tu­vė­se, ro­dos, jau ir taip vis­ko daug – lui­tai įvai­raus (ir tik ge­riau­sios ko­ky­bės) mo­lio, ga­ly­bė ki­bi­rų su gla­zū­ra, įvai­rių puo­šy­bai skir­tų daik­čiu­kų. Bet kū­rė­jos ti­ki­na, kad vis dar eks­pe­ri­men­tuo­ja, ieš­ko nau­jų me­džia­gų, spal­vų. Sie­kia, kad jų dir­bi­niai bū­tų sa­vi­ti, vie­ne­ti­niai, iš­skir­ti­niai, leng­vai įsi­me­na­mi ir la­bai trokš­ta­mi.
Jau tre­čius me­tus skai­čiuo­jan­čio­je ke­ra­mi­kos stu­di­jo­je, įsi­kū­ru­sio­je ra­mio­je vie­to­je Plun­gės pa­kraš­ty­je, gims­tan­tys ke­ra­mi­kos kū­ri­niai ža­vi iš­skir­ti­niu di­zai­nu ir spin­du­liuo­ja ši­lu­mą. Ke­ra­mi­kos kū­rė­jos džiau­gia­si, jog jų dar­bai at­si­du­ria ne tik ša­lies gy­ven­to­jų na­muo­se, bet ke­li kū­ri­niai jau iš­ke­lia­vo ir į sve­čias ša­lis. Daž­niau­siai, pa­sak kū­rė­jų, jų ran­ko­se su­šil­dy­ti puo­de­liai, du­be­nė­liai, pa­dėk­liu­kai ar ki­ti sma­gūs da­ly­kė­liai yra per­ka­mi do­va­noms, ypač tiems žmo­nėms, ku­rie, ro­dos, jau vis­ką tu­ri.
Ke­ra­mi­kos dir­bi­niai gims­ta la­bai lė­tai ir ne­leng­vai. Pir­miau­sia ten­ka pa­var­gin­ti rie­šus min­kant mo­lį, pa­au­ko­ti dai­lų ma­ni­kiū­rą ir su­si­drau­gau­ti su ran­kų kre­mu. Po to – ma­lo­nu­sis kū­ry­bos pro­ce­sas, kai be­for­mė mo­lio ma­sė ne­ju­čia ima virs­ti iš­skir­ti­nio di­zai­no in­du ar su­ve­ny­ru… O ta­da jau at­ei­na lai­kas iš­ban­dy­ti kan­try­bę – ke­ra­mi­kos dir­bi­niai du kar­tus ke­liau­ja į de­gi­mo kros­nį ir ten dvi pa­ras yra kai­ti­na­mi. „Nie­kad ne­ži­nai, koks bus ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas“, – tei­gia Ur­šu­lė. Ir ją tuoj pat pa­pil­do Gin­ta­rė: „Ir kas kar­tą nu­stem­bi. Ge­ras tas jaus­mas!“
Nors „Klam­pu“ mer­gi­nos jau ku­rį lai­ką ku­ria nuo­sta­bius iš­skir­ti­nius ke­ra­mi­kos dir­bi­nius, dar ne vi­si tai ži­no. Jos la­bai ir ne­si­rek­la­muo­ja – tam rei­kia daug lai­ko (o jo tik­rai pri­trūks­ta, nes juk Gin­ta­rė su Ur­šu­le pa­čios ir va­dy­bi­nin­kės, ir kū­rė­jos, ir par­da­vė­jos). Tu­ri pa­sky­rą so­cia­li­nia­me tin­kle, kur ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir įsi­gy­ti jų dir­bi­nių. Bet la­biau­siai apie ga­mi­nius gan­das ei­na iš lū­pų į lū­pas, pa­ten­kin­ti klien­tai grįž­ta ir dar drau­gų at­si­ve­da, o ir mu­gė­se žmo­nės at­pa­žįs­ta. Vi­sa tai, pa­sak ke­ra­mi­kos stu­di­jos įkū­rė­jų, la­bai mo­ty­vuo­ja.
Ste­bi, su ko­kiu pa­si­mė­ga­vi­mu apie sa­vo veik­lą kal­ba šios dvi me­ni­nin­kės, ir su­vo­ki, jog ne­bū­ti­nai rei­kia di­de­lio mies­to no­rint re­a­li­zuo­ti sa­vo idė­jas. Kaip tik ma­žas mies­tas, pa­sak „Klam­pu“ įkū­rė­jų, ge­riau: čia ma­žes­nė kon­ku­ren­ci­ja. „Kon­ku­ren­ci­ja ne­di­de­lė, trūks­ta žmo­nių su ge­rom idė­jom“, – tei­gė jos. Ta­čiau iš­kart pa­pil­dė, kad ne­tru­kus ši si­tu­a­ci­ja ga­li keis­tis, mat ke­ra­mi­kės sa­vo drau­gus įkve­pia ir ska­ti­na įgy­ven­din­ti idė­jas. „Plun­gė at­gis!“ – op­ti­mis­tiš­kai nu­si­tei­ku­sios dvi jau­nos ir ža­vios ke­ra­mi­kės Gin­ta­rė Gu­re­vi­čiū­tė ir Ur­šu­lė Pa­da­gie­nė, lyg žu­vys van­de­ny­je be­si­jau­čian­čios sa­vo ne­di­de­lė­je mo­lio dul­kė­mis nu­klo­to­je oazė­je. Ir no­ri­si jo­mis ti­kė­ti.

Re­na­ta DAUKINTYTĖ

Nuotraukoje: Keramikos studijos „Klampu“ įkūrėjos Uršulė (kairėje) ir Gintarė.

Komentarai
Kiti straipsniai