Ketvirtadienis, 2018 m. lapkričio 15 d.

Agnė Zėringytė: „Be ra­šy­mo ne­ga­liu gy­ven­ti“

A. Zė­rin­gy­tė, ku­ri šie­met bai­gė Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­ją, sa­ko, kad ne­įsi­vaiz­duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo be ra­šy­mo. „Ra­šy­mas – ma­no gy­ve­ni­mo bū­das. Tie­siog ne­ga­liu ne­ra­šy­ti“, – tvir­tai įsi­ti­ki­nu­si sa­vo pa­šau­ki­mu sa­kė apie ra­šy­to­jos kar­je­rą sva­jo­jan­ti Ag­nė.

Me­niš­kos pri­gim­ties mer­gi­na pa­sa­ko­jo, kad dės­ty­ti min­tis ant po­pie­riaus pra­dė­jo ta­da, kai iš­mo­ko ra­šy­ti. „Iš pra­džių ra­šiau ne­su­sto­da­ma – vis­ką iš ei­lės, kai tik šau­da­vo ko­kia min­tis į gal­vą. O tų min­čių bu­vo tik­rai daug, ir vi­sas jas no­rė­jo­si už­fik­suo­ti“, – šyp­so­da­ma­si pa­sa­ko­jo jau­no­ji ra­šy­to­ja, pri­si­min­da­ma kū­ry­bi­nio ke­lio pra­džią.
Kaip sa­kė ra­šy­mu už­si­krė­tu­si mer­gi­na, da­bar jau at­si­ren­ka, ką ra­šy­ti, tad ku­ria aukš­tes­nės ver­tės teks­tus, ku­riais do­mi­si ir skai­to ne vie­nas. „Ra­šau no­ve­les, ap­sa­ky­mus, bet la­biau­sia trau­kia esė žan­ras – lais­ves­nė ra­ši­nio for­ma. La­bai ne­mėgs­tu rė­mų, su­var­žy­mų, no­riu lais­vės, kad kuo aiš­kiau ir su­pran­ta­miau iš­dės­ty­čiau min­tis“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.
De­vy­nio­lik­me­tė, pa­sak jos pa­čios, ieš­ko to, ko dar nie­kas ne­ra­šė, ban­do sa­ve re­a­li­zuo­ti įvai­riuo­se ra­šy­mo kon­kur­suo­se, ben­drau­ja su ki­tų ra­jo­nų jau­nai­siais ra­šy­to­jais, da­li­ja­si pa­tir­ti­mi bei mo­ko­si vis nau­jų ra­šy­mo me­to­dų.
Ag­nė yra klu­bo na­rė ir ak­ty­viai da­ly­vau­ja šio klu­bo or­ga­ni­zuo­ja­mo­je veik­lo­je, va­žiuo­ja į įvai­rius su­va­žia­vi­mus, do­mi­si dau­giau pa­tir­ties tu­rin­čių ko­le­gų dar­bais. Be to, pa­sak mer­gi­nos, ji pri­ski­ria sa­ve klu­bo ROTARY jau­nes­nia­jai kar­tai. Šio ge­rai ži­no­mo klu­bo na­rius jau­no­ji me­ni­nin­kė va­di­na krikš­ta­tė­viais, ku­rie daug ko iš­mo­kė ra­šy­mo sri­ty­je, da­vė nau­din­gų pa­ta­ri­mų, da­li­jo­si ge­rą­ja pa­tir­ti­mi. Su jais jau­no­ji kū­rė­ja ir šiuo me­tu ar­ti­mai ben­drau­ja.
Sa­vo at­ei­tį su fi­lo­lo­gi­ja ir žur­na­lis­ti­ka sie­jan­ti mer­gi­na sa­ko, kad ne­svar­bu, ko­kį ke­lią tek­tų jai pa­si­rink­ti, vis tiek tai bus su­si­ję su ra­šy­mu. „No­ri­si įam­žin­ti, už­fik­suo­ti vi­sas gy­ve­ni­mo aki­mir­kas, ku­rias ten­ka pa­tir­ti. No­ri­si pa­ro­dy­ti skai­ty­to­jui svar­bius mo­men­tus“, – sa­kė bu­vu­si Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jos mo­ki­nė.
Ne­se­niai A. Zė­rin­gy­tė 50-aja­me Lie­tu­vos mo­ki­nių fi­lo­lo­gų kon­kur­se už la­bai ge­rą pro­zą lai­mė­jo ant­rą­ją vie­tą. Pri­sta­čiu­si kon­kur­sui dar­bą „Ne­lai­min­gi žmo­nės klau­so­si mu­zi­kos“, Ag­nė ko­mi­si­jos bu­vo pa­ste­bė­ta ir įver­ti­na. Be to, vien pa­tek­ti į ži­no­mą res­pub­li­ki­nį kon­kur­są, ku­ria­me da­ly­vau­ja ta­len­tin­giau­si Lie­tu­vos jau­nie­ji ra­šy­to­jai, yra sun­ku, tad, lai­mė­ju­si ant­rą­ją vie­tą, Ag­nė la­bai džiau­gė­si ir sa­kė, kad tai di­džiau­sias jos pa­sie­ki­mas.
Res­pub­li­ki­nia­me kon­kur­se Ag­nė bu­vo ap­do­va­no­ta ir pir­mo­sios vie­tos lau­re­a­to di­plo­mu už esė. Nors ir pri­pa­žin­ta nu­ga­lė­to­ja, mer­gi­na sa­kė, kad dar yra kur to­bu­lė­ti, dar daug da­ly­kų rei­kia iš­mok­ti, juo­lab kai pa­ten­ki tarp stip­rių kon­ku­ren­tų.
Bir­že­lio 5 die­ną A. Zė­rin­gy­tė da­ly­va­vo Plun­gės ra­jo­no Že­mai­čių Kal­va­ri­jos vai­kų ir jau­ni­mo te­at­ro „Vy­tu­rys“ or­ga­ni­zuo­ja­mo­je po­eti­nė­je kom­po­zi­ci­jo­je „Pa­va­sa­ris tė­viš­kė­je“, su­reng­to­je po­eto Vy­tau­to Ma­čer­nio 97-ojo gim­ta­die­nio pro­ga.
Jos me­tu Šar­ne­lės ben­druo­me­nės na­muo­se bu­vo skai­to­mi laiš­kai iš Šar­ne­lės, vy­ko kon­kur­so „Sap­nuo­jan­čio me­džio pa­vė­sy“ nu­ga­lė­to­jų ap­do­va­no­ji­mai.
Šia­me jau­no­jo kū­rė­jo kon­kur­se, skir­ta­me po­etui V. Ma­čer­niui at­min­ti, ver­ti­ni­mo ko­mi­si­ja, va­do­vau­ja­ma po­etės, ra­šy­to­jos Al­do­nos Ru­sec­kai­tės, per­skai­čiu­si, ap­ta­ru­si, iš­ana­li­za­vu­si kon­kur­so da­ly­vių at­siųs­tus kū­ri­nius, nu­ga­lė­to­ja pa­skel­bė A. Zė­rin­gy­tę. Jau­no­sios me­ni­nin­kės su­kur­ta esė „Pas­ku­ti­nė nim­fos die­na“ bu­vo pri­pa­žin­ta ge­riau­sia, ir jau­no­ji nu­ga­lė­to­ja Ag­nė ap­do­va­no­ta Vid­man­to Jo­ni­kos lab­da­ros fon­do įsteig­ta 200 eu­rų pi­ni­gi­ne pre­mi­ja.
Eri­cho Ma­ri­jos Re­mar­ko, Al­be­ro Ka­miu, Le­vo Tols­to­jaus, An­ta­no Škė­mos bei ki­tų kla­si­kų kū­ry­bą skai­ty­ti mėgs­tan­ti Ag­nė sa­kė, kad no­rė­tų pa­ra­šy­ti kny­gą, ku­rio­je kiek­vie­nas skai­ty­to­jas ras­tų sa­vo sie­lai dva­si­nio pe­no. „Sa­vo kū­ry­ba pri­trauk­ti, su­do­min­ti skai­ty­to­ją la­bai svar­bu. Skai­ty­mas tu­ri teik­ti ne tik ma­lo­nu­mą, skai­ty­da­mas žmo­gus tu­rė­tų ieš­ko­ti iš­ei­ties iš bet ko­kios, net pa­čios sun­kiau­sios gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jos. Jis tu­rė­tų su­vok­ti, kad šia­me pa­vo­jų, me­lo, iš­da­vys­čių ku­pi­na­me pa­sau­ly­je yra ne vie­nas, nors ir kaip be­vil­tiš­kai vis­kas jam at­ro­do“, – įsi­ti­ki­nu­si Ag­nė.
Ta­čiau, pa­sak mer­gi­nos, kny­gai rei­kia su­bręs­ti. „Kai mo­kiau­si 9–10 kla­sė­je, už­val­dy­ta jau­nat­viš­ko mak­si­ma­liz­mo, sva­jo­jau pa­ra­šy­ti ir iš­leis­ti sa­vo kny­gą, ku­ri pel­ny­tų man šlo­vę ir pri­pa­ži­ni­mą. Me­tams bė­gant, su­vo­kiau, kad ne tai svar­biau­sia. At­ei­ty­je sva­jo­ju pa­ra­šy­ti tik­rai ge­rą kny­gą, ku­ri ras­tų ke­lią į skai­ty­to­jo šir­dį. Bet dar daug rei­kia mo­ky­tis ir to­bu­lė­ti“, – at­ei­ties pla­nais da­li­jo­si Ag­nė.
Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­los dai­lės sky­rių bai­gu­si mer­gi­na sa­ko, kad ra­šy­mui rei­kia įkvė­pi­mo. „Ne­lai­kau sa­vęs tik­ra ra­šy­to­ja. Esu pa­pras­tas žmo­gus, už­si­i­man­tis ra­šy­mu. Ne­su su­kū­ru­si įspū­din­gų dar­bų. Ta­čiau, ap­im­ta įkvė­pi­mo, me­tu vi­sus rei­ka­lus į šo­ną, ir ra­šau, eks­pe­ri­men­tuo­ju, ieš­kau, ko dar ne­ban­džiau, dar ne­pa­ty­riau. Tuo me­tu ne­rei­kia nei drau­gų, nei pra­mo­gų, nei jo­kių links­my­bių“, – apie ra­šy­mo ma­lo­nu­mus kal­bė­jo Ag­nė.
Ap­si­skai­čiu­si, ku­pi­na nau­jų min­čių ir idė­jų, ne pa­gal am­žių iš­si­la­vi­nu­si, me­nui, ypač – ra­šy­mui ne­abe­jin­ga de­vy­nio­lik­me­tė pa­brė­žė, kad jos su­kur­ti per­so­na­žai – ieš­kan­tys ge­ru­mo žmo­nės. Daž­niau­siai jie pa­si­kly­dę sa­vo jaus­muo­se, ap­gau­ti, ne­su­pras­ti, pa­lik­ti. Pa­sak Ag­nės, tai – ne to­bu­ly­bės, o pa­pras­ti žmo­nės, ku­riuos kas­dien ga­li­me su­tik­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ke­ly­je.
„Esu ieš­kan­tis žmo­gus. Tad ra­šy­da­ma, ieš­ko­da­ma, no­riu pa­dė­ti vi­siems, ku­rie nu­si­vy­lę gy­ve­ni­mu, ku­riems la­bai sun­ku. No­riu, kad net be­dug­nė­je at­si­dū­ręs žmo­gus su­vok­tų, kad yra ne vie­nas, kad ap­link yra ga­lin­čių jam pa­dė­ti, iš­ties­ti pa­gal­bos ran­ką. Tai – įma­no­ma, nes kū­ry­ba yra vis­kas, ką ga­liu duo­ti ken­čian­čiam, sa­vęs ieš­kan­čiam žmo­gui“, – apie di­džiu­lę kū­ry­bos ga­lią pa­sa­ko­jo A. Zė­rin­gy­tė.

Edi­ta LUKIENĖ

Nuotraukoje: Kūrybos skaitymai Lietuvos Rašytojų sąjungos namuose per Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkursą.

Komentarai
Kiti straipsniai