„To­kį ne­įkai­no­ja­mą kul­tū­ros pa­vel­dą ati­duo­da­me, ir dar su­mo­kė­ti rei­kia“

Bir­že­lio 18-ąją Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to ko­mi­te­to po­sė­džio me­tu tarp po­sė­džia­vu­sių­jų už­vi­rė emo­ci­jos, kai bu­vo pra­dė­tas svars­ty­ti bu­vu­sio Ša­tei­kių dva­ro be­šei­mi­nin­kio se­no svir­no li­ki­mas. Šiuo klau­si­mu dau­ge­lio nuo­mo­nės iš­si­sky­rė.

Po­sė­džio me­tu Ar­chi­tek­tū­ros ir te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo sky­riaus spe­cia­lis­tas Gin­ta­ras Ra­mo­nas pa­tei­kė ne­ma­žai ar­gu­men­tų, kuo ypa­tin­gas bu­vęs Ša­tei­kių dva­ras bei ko­kius li­ki­mo iš­ban­dy­mus jam te­ko pa­tir­ti.
Pa­sak G. Ra­mo­no, nuo XVIII a. pr. iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro Ša­tei­kiai pri­klau­sė Plia­te­rių gi­mi­nei, ku­rie iš­plė­to­jo par­ko kom­plek­są. Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro dva­re įsi­kū­rė ta­ry­bi­nis ūkis. Po 1990-ųjų dau­gu­ma dva­ro pa­sta­tų iš­da­lin­ta bu­vu­sio ūkio dar­buo­to­jams už pa­jus.
Ne­kil­no­ja­mo­jo kul­tū­ros pa­vel­do re­gist­re Ša­tei­kių dva­ro so­dy­ba pri­ski­ria­ma vals­ty­bės sau­go­mų ob­jek­tų są­ra­šui, dva­ras tu­ri re­gio­ni­nės svar­bos ver­tin­gų­jų sa­vy­bių. Jo pa­sta­tų am­žius sie­kia XVIII a. II p.–XX a. pra­džią. Ša­tei­kių par­kas – land­šaf­ti­nio su­pla­na­vi­mo, iš­si­ski­rian­tis me­džių rū­šių įvai­ro­ve (par­ke au­ga apie 50 rū­šių).
Vi­są Ša­tei­kių dva­ro kom­plek­są su­da­ro par­kas, po­nų na­mas, van­dens ma­lū­nas, svir­nas, oran­že­ri­ja-so­di­nin­ko na­mas, le­dai­nės lie­ka­nos, na­mas, kluo­no lie­ka­nos, ar­kli­dė, alaus da­ryk­la, tvo­ros frag­men­tai.
Kaip sa­kė G. Ra­mo­nas, šiuo me­tu par­kas pri­klau­so vals­ty­bei, o dau­gu­ma pa­sta­tų yra pri­va­tūs ir ne­pri­žiū­ri­mi. Pa­sta­tai pra­stos būk­lės, ji kas­dien vis blo­gė­ja. Jei­gu ar­ti­miau­siu lai­ku jų nie­kas ne­pri­va­ti­zuos, ga­li nu­griū­ti. Taip bus pra­ras­tas di­de­lę reikš­mę tu­rin­tis kul­tū­ros pa­vel­das.
Ta­ry­bos na­rė Jo­lan­ta Skur­daus­kie­nė, iš­klau­siu­si G. Ra­mo­no pra­ne­ši­mą, pa­brė­žė, kad jai ypač di­de­lį ne­ri­mą ke­lia bu­vu­sio Ša­tei­kių dva­ro svir­no li­ki­mas, ku­rio būk­lė be­ne pa­ti pras­čiau­sia iš vi­sų į kom­plek­są įei­nan­čių pa­sta­tų. Šis svir­nas sta­ty­tas XVIII am­žiu­je, to­kių pa­sta­tų be­veik ne­li­kę. Tad rei­kė­tų jam skir­ti kuo di­des­nį dė­me­sį, jį iš­sau­go­ti.
Vie­tos ūkio sky­riaus ve­dė­jas Mar­ty­nas Čiu­že­lis pa­siū­lė bu­vu­sio Ša­tei­kių dva­ro pa­sta­tus par­duo­ti vie­šo auk­cio­no bū­du. Pa­sak jo, rei­kė­tų juos įsi­ver­tin­ti ir pra­dė­ti par­da­vi­nė­ti.
G. Ra­mo­nas pa­brė­žė, kad tai – la­bai su­dė­tin­ga ir užims daug lai­ko, kol at­si­ras su­in­te­re­suo­tas as­muo, no­rin­tis nu­pirk­ti šiuos pa­sta­tus. Be to, pa­gal rei­ka­la­vi­mus vie­ne­rius me­tus tu­ri bū­ti skel­bia­ma apie par­duo­da­mą tur­tą. O pa­sak po­sė­dy­je da­ly­va­vu­sios Tur­to sky­riaus ve­dė­jos Ži­vi­lės Bie­liaus­kie­nės, no­rint par­duo­ti bet ko­kį ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą, pir­miau­sia jis tu­ri bū­ti įre­gist­ruo­tas. Tik ta­da ga­li­ma ką nors tvar­ky­ti. O lauk­ti ne­be­ga­li­ma, nes se­ni pa­sta­tai ne­be­at­lai­kys lai­ko tėk­mės ir nu­grius.
Vis dėl­to, kaip sa­kė J. Skur­daus­kie­nė, di­džiau­sią ne­ri­mą ke­lia be­šei­mi­nin­kis XVIII a. svir­nas, ku­ris šiuo me­tu – ypač pra­stos būk­lės. Po­sė­džio me­tu G. Ra­mo­nas mi­nė­jo, kad siū­ly­ta šį svir­ną iš­vež­ti į Rum­šiš­kių et­no­gra­fi­nį mu­zie­jų, kur jis bū­tų at­res­tau­ruo­tas ir pri­kel­tas nau­jam gy­ve­ni­mui.
Kad bū­tų at­lik­tos šios pro­ce­dū­ros, rei­kia su­tvar­ky­ti la­bai daug po­pie­rių. Be to, ir vie­šam auk­cio­nui or­ga­ni­zuo­ti, ir se­ną svir­ną į Rum­šiš­kes iš­vež­ti rei­kia ne­ma­žai pi­ni­gų.
Iš­klau­sęs po­sė­džia­vu­sių­jų nuo­mo­nes, po­sė­džio pir­mi­nin­kas Aud­rius Mi­siū­nas pa­siū­lė: „Vis­ką pra­dė­kim nuo pra­džių, pir­miau­sia pa­ra­šy­ki­me raš­tą Rum­šiš­kių mu­zie­jui, ar ims Ša­tei­kių svir­ną, ar ne. Be to, dar rei­kia gau­ti lei­di­mą ir iš Kul­tū­ros pa­vel­do, ar su­tin­ka jį ati­duo­ti. Nie­kas nie­ko be rei­ka­lin­gų do­ku­men­tų ne­ga­lės nei par­duo­ti, nei iš­vež­ti.“
Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas Čes­lo­vas Ker­paus­kas, iš­gir­dęs, kiek daug pro­ce­dū­rų rei­kia at­lik­ti no­rint ati­duo­ti kul­tū­ros pa­vel­do tur­tą, la­bai pa­si­pik­ti­no: „Kaž­ko­kiai griu­ve­nai, ku­ri vos lai­ko­si, įtei­sin­ti rei­kia su­tvar­ky­ti krū­vas po­pie­rių, iš­leis­ti krū­vas pi­ni­gų vien tam, kad ją iš­vež­tų iš Ša­tei­kių. Juk jei­gu Rum­šiš­kių mu­zie­jui to su­pu­vu­sio svir­no taip la­bai rei­kia, te­gul ve­ža­si ir tvar­ko­si kaip tin­ka­mi. Be to, ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip jį nu­vež­tu­me, nes vien pri­si­lie­tus jis ga­li nu­griū­ti. To­kį ne­įkai­no­ja­mą kul­tū­ros pa­vel­dą ati­duo­da­me, o už tai dar su­mo­kė­ti rei­kia!“

Edi­ta LUKIENĖ

Nuotraukoje: Č. Ker­paus­kas (viduryje): „Kaž­ko­kiai griu­ve­nai, ku­ri vos lai­ko­si, įtei­sin­ti rei­kia su­tvar­ky­ti krū­vas po­pie­rių, iš­leis­ti krū­vas pi­ni­gų vien tam, kad ją iš­vež­tų iš Ša­tei­kių!“