Ketvirtadienis, 2018 m. rugpjūčio 16 d.

Ąžuo­liu­kai nu­mi­rė, šiukš­lės po tal­kos pa­si­li­ko, laip­tai nu­tru­pė­jo…

Ge­rai, kad yra ak­ty­vių plun­giš­kių, ku­riems ne vis vien, kaip at­ro­do mū­sų mies­tas ir jo už­ka­bo­riai. Laik­raš­čio „Plun­gės ži­nios“ re­dak­ci­ja ga­na daž­nai su­lau­kia skam­bu­čių te­le­fo­nu, kuo­met žmo­nės pa­pa­sa­ko­ja, kas jiems ke­lia rū­pes­tį, kas at­ro­do ne­gra­žiai, kas rė­žia akį ar šauk­te šau­kia­si tvar­kos. Štai pra­ėju­sią sa­vai­tę iš­gir­do­me tris nu­si­skun­di­mus.

Ąžuo­liu­kų mir­tis – kaip po­emo­je „Anykš­čių ši­le­lis“

Ne­to­li Plun­gės de­vy­niaaukš­čio yra va­di­na­ma­sis Mei­lės kal­ne­lis. Ša­lia jo prieš ke­le­tą me­tų bu­vo iš­kas­ti dum­blo džio­vi­ni­mo ba­sei­nai – dum­blas siurb­tas ir ten pil­tas iš Plun­gės jū­ros (tiks­liau – Gan­din­gos hid­ro­e­lek­tri­nės tven­ki­nio) dug­no. Ši­taip bu­vo įgy­ven­di­na­mas ES struk­tū­ri­nių fon­dų fi­nan­suo­ja­mas pro­jek­tas „Plun­gės mies­te esan­čios Bab­run­go upės da­lies iš­va­ly­mas ir su­tvar­ky­mas“. Iš­džio­vin­tas dum­blas vė­liau bu­vo iš­vež­tas į dar­bus vyk­džiu­sios įmo­nės kar­je­rus, dum­blo džio­vi­ni­mo ba­sei­nai už­ly­gin­ti, ten pa­sė­ta žo­lė, o vie­toj iš­rau­tų me­džių pa­so­din­ta apie 100 ąžuo­liu­kų. Bū­tent tie ąžuo­liu­kai da­bar plun­giš­kiams skau­di­na šir­dį.
„Vi­sa pra­puo­lę, tik ant lau­ko pli­ko / Ke­lios pu­še­lės apy­krei­vės li­ko!… / Sku­jom, ša­ke­lėm ir šiš­kom nu­klo­tą / Ke­pi­na sau­lė ne­nau­din­gą plo­tą…“ – po­etiš­kai ąžuo­liu­kų li­ki­mą pa­sta­bi plun­giš­kė pri­ly­gi­no pu­še­lėms iš An­ta­no Ba­ra­naus­ko po­emos „Anykš­čių ši­le­lis“.
Da­bar iš šim­to ąžuo­liu­kų vie­nas ki­tas me­de­lis dar gyvas, vos ne vos ve­ge­tuo­ja. Ten pa­si­vaikš­čio­ti mėgs­tan­tiems plun­giš­kiams grau­du žiū­rė­ti į mirš­tan­čius au­ga­lus.
Mies­to se­niū­nas Gin­ta­ras Do­mar­kas pa­tvir­ti­no, jog ne­ma­ža da­lis ąžuo­liu­kų tie­siog ne­pri­gi­jo. Ta­čiau mi­nė­to­je vie­to­je dar bus po­ky­čių, mat lau­kia pa­kran­čių tvar­ky­mo pro­jek­tas – bus for­muo­ja­mi ta­kai, da­ro­mi til­te­liai, suo­le­liai ir so­di­na­mi nau­ji au­ga­lai. Ka­da to ga­li­ma ti­kė­tis, se­niū­nas ne­ga­lė­jo tiks­liai įvar­din­ti, tik pa­ža­dė­jo, jog ne­pri­gi­ję ąžuo­liu­kai ar­ti­miau­siu me­tu bus iš­rau­ti. Kaip sa­kant – kad akių ne­ba­dy­tų.

Po ak­ci­jos „Da­rom“ šiukš­les pa­li­ko

Prie Plun­gės jū­ros, kur yra va­di­na­moji bai­da­ri­nė, jau ke­le­tą sa­vai­čių gy­ven­to­jai pa­ste­bi krū­vas mė­ly­nų mai­šų, ku­rie jau pra­dė­jo smir­dė­ti. Per vi­suo­ti­nę tvar­ky­mo­si ak­ci­ją „Da­rom“ ten pa­kran­tė­se ir pa­krū­mė­se bu­vo ren­ka­mos šiukš­lės, ta­čiau mai­šai su vi­sa su­rink­ta nau­da aikš­te­lė­je prie bai­da­ri­nės taip ir pa­si­li­ko. Plun­giš­kiai ne­su­pran­ta, ko­dėl dar­bas ne­pa­da­ry­tas iki ga­lo? Juk jei su­rin­ko, su­grė­bė, su­ki­šo vis­ką į mai­šus, tai rei­kė­jo ir iš­vež­ti!
Mies­to se­niū­nas G. Do­mar­kas šiuo klau­si­mu iš­kart pa­ta­rė kreip­tis į Plun­gės spor­to ir rek­re­a­ci­jos cen­trą (SRC). Esą jie ten prieš ke­lias sa­vai­tes da­rė tal­ką, šiukš­lių ne­rū­šia­vo, vis­kas ir pa­si­li­ko.
Plun­gės SRC di­rek­to­rius Al­vy­das Vir­ši­las pa­tvir­ti­no, jog šiukš­lės ne­bu­vo rū­šiuo­ja­mos – ren­kant į tuos pa­čius mai­šus pa­kliu­vo sta­ty­bi­nės at­lie­kos, la­pai, ša­kos, bui­ti­nės at­lie­kos – vis­kas, kas mė­tė­si. To­dėl ak­ci­jos „Da­rom“ me­tu tie mai­šai ne­bu­vo pa­im­ti. SRC dar­buo­to­jai ieš­ko­jo iš­ei­ties, kaip vi­są „gė­rį“ iš­ga­ben­ti. Vie­ną die­ną jau pa­gel­bė­jo par­duo­tu­vės „Bu­mas“ sa­vi­nin­kas – da­vė bor­ti­nę ma­ši­ną, du iš­ve­ži­mai jau įvy­ko. Li­ko, pa­sak A. Vir­ši­lo, dar apie 40 mai­šų, lau­kia­ma iš atos­to­gų grįž­tant jų dar­bi­nin­ko, vėl bus pra­šo­ma įmo­nės ma­ši­nos, ir šiukš­les ke­ti­na­ma iš­vež­ti į Je­ru­bai­čius. Di­rek­to­rius pa­ža­dė­jo, jog per sa­vai­tę ar dvi dar­bas bus pa­da­ry­tas.

Laip­tai vi­sai nu­tru­pė­jo

Plun­gės par­ko pa­kraš­ty­je, kur Par­ko gat­vė įsi­jun­gia į Ža­li­ą­ją gat­vę, pa­kal­nė­je prie Bab­run­go upės, yra ma­ža­sis sta­dio­nas, kur vyks­ta įvai­rios tre­ni­ruo­tės ar šu­nų pa­ro­dos. Bū­tent nuo Par­ko gat­vės pu­sės pa­kal­niui ve­dan­čia­me ta­ke­ly­je kaž­ka­da bu­vo laip­tai, bet da­bar iš jų ne ka­žin kas be­li­kę – vien griu­vė­siai. Tiek nu­lip­ti su­dė­tin­ga, tiek už­lip­ti, t. y., at­ei­nant iš ki­tos pu­sės – nuo baž­ny­čios, per va­di­na­mą­jį Bež­džio­nių til­tą, pa­lei tą sta­dio­ną ir į kal­niu­ką, link Par­ko gat­vės. Grei­čiau­siai so­viet­me­čiu da­ry­ti laip­tai da­bar tiek nu­tru­pė­ję, kad jau net laip­tų var­do ne­bė­ra ver­ti. Vy­res­nio am­žiaus žmo­gui mi­nė­tą at­kar­pą įveik­ti tik­rai su­dė­tin­ga. Be to, nesmagu ir prieš mies­to sve­čius dėl to­kios griu­ve­nos.
Mies­to se­niū­nas dėl laip­tų sa­kė ne­si­gin­či­jan­tis. Taip, ga­li bū­ti, kad juos rei­kia tvar­ky­ti. „Rei­kia ten nu­va­žiuo­ti. Pa­tik­rin­si­me, gal teks pa­be­to­nuo­ti, pa­si­žiū­rė­si­me pa­gal ga­li­my­bes. Gal­būt ir ap­griu­vo, juk lai­kas da­ro sa­vo“, – sa­kė G. Do­mar­kas.

Li­na MOTUŽIENĖ

Nuotraukoje: Štai tokie laiptai–griuvenos veda nuo stadiono pusės link Parko gatvės.

Komentarai
Kiti straipsniai