Ketvirtadienis, 2024 m. kovo 28 d.

Miš­ko sa­ni­ta­ri­nė ap­sau­ga

Miš­ko sa­ni­ta­ri­nė ap­sau­ga – pla­ti są­vo­ka. Daž­nai ji ta­pa­ti­na­ma su sa­ni­ta­ri­niais miš­ko kir­ti­mais, ku­rie ne­iš­ven­gia­mi dėl vėt­rų su­kel­tų vė­ja­var­tų, dėl gau­saus snie­go su­si­da­riu­sių snie­ga­lau­žų ar po lie­me­nų ken­kė­jų (daž­niau­siai žie­vėg­rau­žio ti­pog­ra­fo) ant­puo­lio. Ta­čiau mi­nė­ti kir­ti­mai – tik pa­sek­mių lik­vi­da­vi­mas, bet ne pre­ven­ci­ja. Kad miš­kai aug­tų na­šūs ir svei­ki, jų sa­vi­nin­kams ir nau­do­to­jams bū­ti­nos miš­ki­nin­kys­tės ži­nios. Tai­gi, trum­pai ap­žvel­ki­me, ką tu­rė­tu­mė­me ži­no­ti, kad ap­sau­go­tu­mė­me sa­vo miš­ką.

Miš­ko svei­ka­tin­gu­mu rei­kia pra­dė­ti rū­pin­tis dar prieš pla­nuo­jant jį so­din­ti. Pa­vyz­džiui, prieš įvei­siant miš­ką spyg­liuo­čių me­džių rū­ši­mis ne miš­ko že­mė­je, dir­vo­je tu­ri bū­ti nu­sta­to­mas šak­nis grau­žian­čių ken­kė­jų skai­čius. Jei šių ken­kė­jų skai­čius di­des­nis už lei­džia­mą, tu­ri bū­ti tai­ko­mos sa­ni­ta­ri­nės miš­ko ap­sau­gos prie­mo­nės, ku­rios už­tik­rin­tų jų su­ma­žė­ji­mą iki lei­džia­mo. Daž­niau­siai iš šak­nis griau­žian­čių ken­kė­jų yra su­tin­ka­mi gram­buo­liai (Me­lo­lont­ha sp.). Šie ken­kė­jai ypač gau­sūs pie­ti­nė­je ir ry­ti­nė­je Lie­tu­vo­je. La­biau­siai ken­kia pu­šims, ber­žams. Va­sa­rą ler­vos lai­ko­si dir­vos pa­vir­šiu­je (2–20 cm gy­ly­je) ir mai­ti­na­si sto­res­nė­mis šak­ni­mis, per­grauž­da­mos jas ar iš­grauž­da­mos gi­lias žaiz­das, to­dėl 2–3 me­tų ler­vos pa­da­ro dau­giau­siai ža­los. Gram­buo­lių su­au­gė­liai nai­ki­na­mi ma­si­nio skrai­dy­mo me­tu – ge­gu­žės ir bir­že­lio mė­ne­siais, juos ren­kant, api­purš­kiant in­sek­ti­ci­dais la­puo­čių me­džių juos­tas ir jų gru­pes žel­di­niuo­se, žė­li­niuo­se bei jau­nuo­ly­nuo­se.
Dar vie­nas la­bai daž­nai su­tin­ka­mas ir di­džiau­sią ža­lą miš­ko žel­di­niuo­se da­ran­tis ken­kė­jas – pu­ši­nis straub­liu­kas (Hy­lo­bius abie­ti). Jis ap­tin­ka­mas spyg­liuo­čių žel­di­niuo­se ir žė­li­niuo­se, o 1 ha ga­li bū­ti net iki 40 000 va­ba­lų. Va­ba­lai pa­si­ro­do ge­gu­žės pra­džio­je, kai pra­de­da la­po­ti kar­po­ta­sis ber­žas. In­ten­sy­viau­siai ken­kia ge­gu­žės–­lie­pos mė­ne­siais. Šis ken­kė­jas ap­grau­žia ne­se­niai pa­so­din­tus me­de­lius ap­link stie­be­lį, taip pa­smerk­da­mas juos žū­čiai. Ap­si­sau­go­ti nuo šio ken­kė­jo ga­li­ma dviem bū­dais. Pir­miau­sia re­ko­men­duo­ja­ma, prieš so­di­nant sod­me­nis į miš­ką, jų šak­nis pa­merk­ti į in­sek­ti­ci­do 0,4-0,5 % „Ac­ta­ra“ 25WG van­dens tir­pa­lą. Ant­ruo­ju at­ve­ju, leng­vo, bi­raus dir­vo­že­mio bir­žė­se ko­vo–­ba­lan­džio mė­ne­siais ka­sa­mos gau­do­mo­sios apie 40 cm gy­lio duo­bu­tės kas 10 m (80–100 vnt./ha). Duo­be­lė­se su fe­ro­mo­ni­niu ma­sa­lu pri­vi­lio­ja 25–30 % dau­giau va­ba­lų. Jei straub­liu­kai (Hy­lo­bius sp.) žel­di­niuo­se ar­ba žė­li­niuo­se pa­ken­kė 10 pro­cen­tų ir dau­giau me­de­lių, ne­pri­klau­so­mai nuo pa­žei­di­mo laips­nio, bū­ti­na tai­ky­ti ap­sau­gos nuo šių ken­kė­jų prie­mo­nes.
Pla­nuo­jant įveis­ti spyg­liuo­čių me­džių rū­šių miš­ką ne miš­ko že­mė­je, rei­kia įver­tin­ti šak­ni­nės pin­ties (He­te­ro­ba­si­dion an­no­sum) pa­vo­jų. Šis gry­bas pa­žei­džia įvai­raus am­žiaus spyg­liuo­čių me­dy­nus, daž­niau­siai 25–35 me­tų, nors ne­re­tai nu­ken­čia ir 3–5 me­tų me­de­liai, o taip pat pri­bręs­tan­tys ar net bran­dūs me­dy­nai. Že­mės ūkiui nau­do­tus plo­tus ap­so­di­nant miš­ku, tiks­lin­ga juos miš­rin­ti su la­puo­čiais, o ge­riau­sia, kad spyg­liuo­čiai žel­di­niuo­se su­da­ry­tų iki 30 % sod­me­nų kie­kio. Na ir Nb au­ga­vie­tė­se re­ko­men­duo­ja­ma gru­pė­mis įveis­ti ar­ba prieš tai vy­ku­sio kir­ti­mo me­tu pa­lik­ti sa­vai­me au­gan­čias nek­ta­rin­gas la­puo­čių me­džių ir krū­mų rū­šis, to­kias kaip miš­ki­nė obe­lis, pa­pras­ta­sis šer­mukš­nis, blin­dė, dy­gio­ji sly­va, vie­na­pies­tė gu­do­be­lė ir kt. No­rint su­ma­žin­ti šak­ni­nės pin­ties pli­ti­mą, re­ko­men­duo­ja­ma spyg­liuo­čių me­dy­nus ug­dy­ti šal­tuo­ju me­tų lai­ko­tar­piu, esant nei­gia­mai pa­ros oro tem­pe­ra­tū­rai (gruo­džio vi­du­rys–­ba­lan­džio pra­džia). Taip pat tiks­lin­ga ap­do­ro­ti kar­ba­mi­do 20 % tir­pa­lu ir vė­ly­vo ru­dens, žie­mos bei anks­ty­vo pa­va­sa­rio kir­ti­mų kel­mus, kai tik vi­du­ti­nė pa­ros tem­pe­ra­tū­ra tam­pa tei­gia­ma.
Žie­vėg­rau­žis ti­pog­ra­fas (Ips ty­pog­rap­hus) pri­ski­ria­mas ypač pa­vo­jin­giems miš­ko ken­kė­jams. Lie­tu­vo­je daž­niau­siai puo­la pa­pras­tą­sias eg­les pa­žeis­da­mas jų ka­mie­nus. Esant pa­lan­kioms są­ly­goms, jų kie­kis per 1–2 me­tus ga­li la­bai grei­tai iš­aug­ti ir su­si­da­ry­ti ma­si­niai dau­gi­ni­mo­si ži­di­niai. Ge­riau­sios są­ly­gos jiems su­si­da­ry­ti yra lai­ku ne­su­tvar­ky­tos vė­ja­lau­žos, vė­ja­var­tos, snie­ga­lau­žos. Esant gau­siai po­pu­lia­ci­jai, žie­vėg­rau­žis ti­pog­ra­fas „nu­džio­vi­na“ ir ža­lius me­džius.
Kas­met žie­vėg­rau­žio ti­pog­ra­fo pa­žei­di­mai Lie­tu­vo­je vi­du­ti­niš­kai už­re­gist­ruo­ja­mi ke­lių tūks­tan­čių hek­ta­rų plo­te. Sie­kiant su­ma­žin­ti me­džių lie­me­nų pa­vo­jin­gų ken­kė­jų skai­čių, ga­li bū­ti iš­ka­bi­na­mos fe­ro­mo­ni­nės gau­dyk­lės, iš­dės­to­mi vabz­džia­gau­džiai me­džiai ir (ar) vabz­džia­gau­dė me­die­na, vyk­do­mi sa­ni­ta­ri­niai kir­ti­mai. Fe­ro­mo­ni­nės gau­dyk­lės žie­vėg­rau­žiui ti­pog­ra­fui iš­ka­bi­na­mos ne ma­žes­nė­se kaip 0,2 ha ply­nų kir­ti­mų eg­ly­nų kir­ta­vie­tė­se prieš pat me­džių lie­me­nų pa­vo­jin­gų ken­kė­jų skrai­dy­mo pra­džią, ne ma­žes­niu kaip 40 m at­stu­mu vie­na nuo ki­tos ir ne ar­čiau kaip 20 m at­stu­mu nuo pus­am­žių ir vy­res­nių eg­ly­nų. Vabz­džia­gau­džiai me­džiai ir vabz­džia­gau­dė me­die­na ruo­šia­mi tik iš ža­lių nu­sil­pu­sių, pa­žeis­tų, blo­gai au­gan­čių me­džių 1–1,5 mėn. iki pa­va­sa­rį skrai­dan­čių ir 2–3 sa­vai­tės iki va­sa­rą skrai­dan­čių me­džių lie­me­nų pa­vo­jin­gų ken­kė­jų skrai­dy­mo pra­džios ir bai­gia­mi ruoš­ti ken­kė­jams pra­dė­jus skrai­dy­ti. Kai po vabz­džia­gau­džių me­džių ir vabz­džia­gau­dės me­die­nos žie­ve ran­da­mos pir­mo­sios me­džių lie­me­nų pa­vo­jin­gų ken­kė­jų lė­liu­kės, jie tu­ri bū­ti iš­vež­ti ne ar­čiau kaip 3 km nuo me­dy­no, ku­rio su­dė­ty­je yra dau­giau kaip 20 pro­cen­tų spyg­liuo­čių me­džių rū­šių, pa­kraš­čio ar­ba nu­žie­vin­ti. Kal­bant ap­skri­tai apie ža­lią spyg­liuo­čių me­die­ną, rei­kia ži­no­ti, kad nuo ba­lan­džio 20 d. (pu­šies – nuo ba­lan­džio 1 d.) iki rug­sė­jo 1 d. per de­šimt die­nų po jos iš­kir­ti­mo tu­ri bū­ti iš­vež­ta ne ar­čiau kaip 3 km nuo me­dy­no, ku­rio su­dė­ty­je spyg­liuo­čių me­džių rū­šių yra dau­giau kaip 20 pro­cen­tų, pa­kraš­čio ar­ba ap­do­ro­ta in­sek­ti­ci­dais, ar­ba nu­žie­vin­ta, ar­ba ki­tais bū­dais ap­sau­go­ta nuo me­džių lie­me­nų pa­vo­jin­gų ken­kė­jų ir li­gų su­kė­lė­jų.
Miš­kams la­bai ža­lin­gi spyg­lius ir la­pus grau­žian­tys vabz­džiai. Tai di­džiau­siuo­se plo­tuo­se iš­plin­tan­tys miš­ko ken­kė­jai. Dėl nu­grauž­tos la­jos skir­tin­gos me­džių rū­šys re­a­guo­ja ne­vie­no­dai: eg­lės ga­li nu­džiū­ti, pu­šys yra at­spa­res­nės, la­puo­čiai – dar at­spa­res­ni, ta­čiau pa­ken­ki­mo pa­sek­mės ga­li pa­si­reikš­ti vė­liau. Spyg­lių ar la­pų ne­te­kę me­džiai nu­silps­ta, tam­pa ne­at­spa­rūs li­goms, ki­tų rū­šių vabz­džių pa­ken­ki­mams; to­kiuo­se me­dy­nuo­se ke­le­rius me­tus pri­au­ga ma­žiau me­die­nos. Jei nu­grau­žia­ma ir ant­rus me­tus, me­džių džiū­vi­mas bū­na in­ten­sy­ves­nis. Pu­šų spyg­liams pa­ken­kian­čių vabz­džių (pu­ši­nio ver­pi­ko, ver­pi­ko vie­nuo­lio, pu­ši­nio pe­lėd­gal­vio ar pu­ši­nio pjūk­le­lio) ma­si­nio iš­pli­ti­mo ži­di­niai Lie­tu­vo­je su­si­for­muo­ja kas ke­lio­li­ka me­tų. Jie la­biau­siai ken­kia Dzū­ki­jos pu­šy­nuo­se. Ko­vai su mi­nė­tais ken­kė­jais nau­do­ja­mas bio­lo­gi­nis pre­pa­ra­tas, ku­rio pa­sklei­di­mui pa­si­tel­kia­ma avia­ci­ja.
Tai­gi, ne­pa­mirš­ki­me, kad miš­kas yra gy­va, nuo­lat kin­tan­ti eko­sis­te­ma, ir nuo mū­sų ži­nių bei pa­stan­gų di­de­le da­li­mi pri­klau­so, ar su­ge­bė­si­me iš­lai­ky­ti jį na­šų ir svei­ką.

In­for­ma­ci­ja pa­reng­ta Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos už­sa­ky­mu

R-720

Komentarai
Kiti straipsniai