Po­ezi­jos vė­jai, šok­di­nan­tys šir­dis

Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je ba­lan­džio 20 die­ną vi­suo­me­nei bu­vo pri­sta­ty­ta nau­ja po­ezi­jos rink­ti­nė „Vė­jai šok­di­na šir­dį“, ku­rią pa­ra­šė Lie­tu­vos kai­mo ra­šy­to­jų są­jun­gos ir Plun­gės li­te­ra­tų klu­bo „Vin­gio­rykš­tė“ na­rė Ja­ni­na Ma­te­vi­čie­nė. Lei­di­ny­je su­gul­dy­ti ge­riau­si ei­lė­raš­čiai iš tri­jų anks­čiau iš­leis­tų po­etės kny­gų ir dar bent pus­šim­tis nau­jų.

„Tai iš tie­sų bran­di kny­ga. Ža­vi ne tik Ja­ni­nos at­sa­kin­gas po­žiū­ris į kū­ry­bą, bet ir dva­si­nė stip­ry­bė, ku­ria ža­viuo­si. Net­gi pa­ty­rus di­džiu­lius gy­ve­ni­mo iš­ban­dy­mus, ga­li­ma ne­pra­ras­ti vil­ties, šyp­so­tis, ras­ti ge­rą žo­dį kiek­vie­nam su­tik­ta­jam“, – kal­bė­jo su­si­rin­ku­siems bib­lio­te­kos di­rek­to­rė Vio­le­ta Skie­rie­nė.
Kny­gos su­da­ry­to­ja, „Vin­gio­rykš­tės“ klu­bo va­do­vė Ade­lė Dau­kan­tai­tė pri­sta­tė po­etę Ja­ni­ną Ma­te­vi­čie­nę kaip „…gam­tos vai­ką, už­au­gu­sią prie Vieš­to­vės upe­lio kran­tų, gy­ve­nan­čią pri­si­lie­ti­mais prie že­mės gro­žio, me­tų lai­kų, su di­džiu­le mei­le sau­gan­čią kiek­vie­ną bu­vi­mo gam­to­je aki­mir­ką, kiek­vie­ną iš­jau­ti­mą su­de­dan­čią kny­gon. Jos po­ezi­ja – lyg mu­zi­ka, skam­ban­ti na­to­mis, spal­vo­mis“.
Jai pri­ta­rė ir ei­lė­raš­čių ko­rek­tū­rą at­li­ku­si „Sau­lės“ gim­na­zi­jos mo­ky­to­ja Ra­mu­tė Da­mu­lie­nė, ku­ri ža­vė­jo­si au­to­rės už­si­spy­ri­mu kan­triai ieš­ko­ti tin­ka­miau­sio ir gra­žiau­sio žo­džio.
„Ei­lė­raš­tis man sun­kiai už­gims­ta“, – pri­si­pa­ži­no ir pa­ti po­etė Ja­ni­na Ma­te­vi­čie­nė, nuo­šir­džiai ir at­vi­rai su­si­rin­ku­siems pa­pa­sa­ko­ju­si apie kū­ry­bos pro­ce­są.
„Su­kur­ti ei­lė­raš­tį daž­niau­siai ma­ne įkve­pia gam­tos gro­žis. Man pa­tin­ka aud­ros, vė­jai, pū­gos, jū­ros šėl­smas. Aiš­ku, ir šir­dy­je už­gi­męs di­džiu­lis džiaugs­mas. Ar­ba skaus­mas. Už­ra­šy­ti vi­sa tai po­pie­riu­je man rei­kia vi­siš­kos ty­los – iš tro­bos iš­ve­ju net ka­ti­ną, kad ne­blaš­ky­tų. Ta­da at­si­sė­du­si prie sta­lo ir pa­si­ė­mu­si ra­šik­lį, min­ti­mis vėl iš­le­kiu, grįž­da­ma į tas vie­tas ir lai­ką, kur ne­se­niai pa­ty­riau iš­gy­ve­ni­mus. Pa­me­nu, kar­tą Ni­do­je ste­bė­da­ma aud­rin­gą jū­rą taip su­ša­lau, kad grį­žu­si pas drau­gę vi­sa tir­tė­jau. O kar­tais iš­ei­nu į miš­ką prie na­mų ir už­dai­nuo­ju sa­vo ei­lė­raš­tį – jis tu­ri skam­bė­ti“.
Pui­kūs ei­lė­raš­čiai bu­vo skai­to­mi ir jau­kią su­si­ti­ki­mo po­pie­tę, ne vie­nas iš­dai­nuo­tas, pri­ta­riant Da­nu­tės Nar­kie­nės ran­ko­se virk­do­mai ar­mo­ni­kai. Bū­ta ir grau­du­lio mi­nu­čių, ir džiaugs­min­gų pa­šmaikš­ta­vi­mų pri­imant gė­les ir svei­ki­ni­mus iš pa­čių bran­giau­sių ar­ti­mų­jų: vai­kų, drau­gių, gi­mi­nai­čių, li­te­ra­tų. Štai giminaitės, svei­kin­da­mos Ja­ni­ną kny­gos iš­lei­di­mo pro­ga, pa­juo­ka­vo, jog jos ei­lės, pa­im­tos iš anks­čiau iš­leis­tų kny­gų, ne kar­tą bu­vo pa­nau­do­tos svei­ki­ni­mams, tad da­bar lyg ir me­tas do­va­nė­le kom­pen­suo­ti au­to­ri­nių tei­sių pa­žei­di­mą.
Tik­riau­siai di­džiau­sias kū­rė­jo džiaugs­mas ir yra ta­da, kai skai­to­ma jo kū­ry­ba, kai skai­ty­to­jai gė­ri­si po­eti­niais vaiz­dais ir ran­da šir­džiai at­gai­vą. Po­etė, ne­pai­sy­da­ma lin­kė­ji­mų ir to­liau kur­ti, lyg juo­kais, lyg rim­tai, pa­ža­dė­jo… ne­be­ra­šy­ti ei­lė­raš­čių. Mi­nu­tę sa­lė­je su­si­rin­kę li­te­ra­tai ne­ti­kė­da­mi ir ne­pri­tar­da­mi pur­tė gal­vas (jie ži­no: kai įkvė­pi­mas at­ei­na, jo ne­iš­va­ry­si), bet Ja­ni­na vėl ma­lo­niai nu­ste­bi­no – ji gal­vo­jan­ti apie penk­tą­ją kny­gą, ku­ri, ti­kė­ti­na, bū­sian­ti skir­ta… pro­zai.

Ilona LINKEVIČIENĖ

Nuotraukoje: Ramutė Damulienė (kairėje) sveikinandama poetę, žavėjosi jos atsakingu požiūriu į kūrybą.

LPG masažas https://oblakasalon.lt/lpg-masazas/