Pirmadienis, 2018 m. liepos 23 d.

Ka­zio Var­ne­lio lie­tu­vy­bės ge­nas

„Nei kas šau­kia­si iš­kil­min­gų su­ei­gų, nei ren­ka tam pi­ni­gų,
nei vai­ko­si gar­so, kad to­li gir­dė­tų. Pa­da­ro­ma tai, kas nuo tė­vų pa­lie­pi­mo –
šven­ta. Nu­ke­lia­ma ke­pu­rė, ir to­liau ty­liai ei­na­ma. Čia Že­mai­ti­ja.“

Prof. dr. Čes­lo­vas Ku­da­ba

Plun­gės švie­suo­me­nė de­ra­mai pa­mi­nė­jo pri­pa­žin­to dai­li­nin­ko, ko­lek­ci­nin­ko ir bib­lio­fi­lo Ka­zio Var­ne­lio (1917–2010) 100-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes. Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jus pa­ren­gė K. Var­ne­lio dai­lės dar­bų pa­ro­dą, ku­rio­je pri­sta­tė jį vi­suo­me­nei kaip op­ti­nio me­no kū­rė­ją, vit­ra­žo meist­rą, baž­ny­čių in­ter­je­rų ar­chi­tek­tą. Vil­niaus Mar­ty­no Maž­vy­do ir Plun­gės Si­mo­no Dau­kan­to bib­lio­fi­lų klu­bai or­ga­ni­za­vo kon­fe­ren­ci­ją „Že­mai­čių kny­ga – VI“, ku­rio­je pra­ne­šė­jai at­sklei­dė K. Var­ne­lį kaip eli­ti­nį bib­lio­fi­lą ir as­me­ni­nės bib­lio­te­kos kū­rė­ją. Si­mo­no Dau­kan­to bib­lio­fi­lų klu­bas iš­lei­do K. Var­ne­lio 100-osios su­kak­ties pro­gi­nį laik­raš­tį „Že­mai­čių bib­lio­fi­las“ Nr. 7. Daug kas bu­vo pa­da­ry­ta vi­suo­me­ni­nin­kų pa­stan­go­mis. Ta­čiau ga­li­ma bu­vo nu­veik­ti kur kas dau­giau, jei­gu ne val­di­nin­kų abe­jin­gu­mas. Kul­tū­ros žmo­nės pa­siū­lė vie­ną iš Al­sė­džių mies­te­lio gat­vių pa­va­din­ti Lie­tu­vai nu­si­pel­niu­sio ir sa­vo gim­tą­jį mies­tą my­lė­ju­sio ži­no­mo me­ni­nin­ko var­du. Šis klau­si­mas yra Al­sė­džių ben­druo­me­nės gar­bės rei­ka­las. Mi­nė­to­je kon­fe­ren­ci­jo­je sa­vo pra­ne­ši­me „Al­sė­džiai Ka­zio Var­ne­lio pri­si­mi­ni­muo­se“ doc. dr. Al­ma Bra­ziū­nie­nė taik­liai pa­ste­bė­jo, kad dai­li­nin­kas Že­mai­čiuo­se pa­li­ko šir­dį, to­dėl nu­si­pel­no di­des­nio at­mi­ni­mo tarp sa­vų.

Pa­sau­lio žmo­gus, bran­gi­nęs gim­tą­ją Že­mai­ti­ją

K. Var­ne­lio kū­ry­biš­ku­mas glau­džiai su­si­jęs su gim­ti­ne, šei­mos ap­lin­ka, gy­ve­ni­mo bū­du. Vai­kys­tės Al­sė­džiai įstri­go jo at­min­tin vi­sam gy­ve­ni­mui. Čia ne­pa­pras­tai gra­žus že­mai­tiš­kas kraš­to­vaiz­dis. Kaip to­je A. Ba­ra­naus­ko dai­no­je: „Kal­nai ant kal­nų, o ant tų kal­nų – kal­nai ir ma­ži kal­ne­liai“. Pa­li­pus ant tų kal­ne­lių, kaž­kaip švie­siau pa­si­da­ro. Sma­gu žval­gy­tis nuo aukš­tu­mų že­myn ir į to­lu­mas. Var­ne­lio tė­vas Ka­zys bu­vo diev­dir­bys, dro­žė Už­ga­vė­nių kau­kes, klum­pes, dir­bo skry­nias. Iš tė­vo pa­vel­dė­jo darbš­tu­mą, kū­ry­biš­ku­mą ir ta­len­tą. Tė­vas do­mė­jo­si is­to­ri­ja, ger­bė spaus­din­tą žo­dį, mė­go skai­ty­ti šven­tų­jų gy­ve­ni­mus. Va­ka­rais bal­su skai­ty­da­vo pro­tes­tan­tiš­ką Bib­li­ją, ku­ri bu­vo at­spaus­din­ta go­tiš­ku šrif­tu. Pre­nu­me­ra­vo laik­raš­čius „Mū­sų ar­to­jas“, „Že­mai­čių prie­te­lius“. Na­muo­se bu­vo Lau­ry­no Ivins­kio ka­len­do­rių. Sa­vo na­mų vi­dų bu­vo iš­ta­pęs, kad ne­bū­tų nuo­bo­du. Pats bu­vo links­mas ir ki­tus links­mi­no. Pa­sa­ko­da­vo įvai­rias is­to­ri­jas. Var­ne­lio mo­ti­na Te­ofi­lė Do­mar­kai­tė gar­sė­jo kaip ge­ra siu­vė­ja ir au­dė­ja.
Var­ne­lis dar vai­kys­tė­je pa­mė­go skai­ty­ti. 1928 me­tais, baig­da­mas Al­sė­džių pra­džios mo­kyk­lą, už ge­rą mo­ky­mą­si ga­vo pa­gy­ri­mo raš­tą ir Main Ri­do kny­gą „Rai­te­lis be gal­vos“. Is­to­ri­nė Al­sė­džių pra­ei­tis vei­kė kū­ry­bi­nius bū­si­mo­jo dai­li­nin­ko pra­dus. Mies­te­ly­je gy­ve­no ir kū­rė is­to­ri­nės as­me­ny­bės – vys­ku­pai Mer­ke­lis Gied­rai­tis, Juo­za­pas Ar­nul­pas Gied­rai­tis, Mo­tie­jus Va­lan­čius. Al­sė­džiai yra svar­būs Lie­tu­vos kny­gos kul­tū­ros is­to­ri­jai: Že­mai­čių vys­ku­pi­jos suf­ra­ga­nas Jo­nas Kri­zos­to­mas Gin­ti­la bu­vo vie­nas iš­ki­liau­sių XIX a. pir­mos pu­sės Lie­tu­vos bib­lio­fi­lų, su­kau­pęs be­ne di­džiau­sių to me­to as­me­ni­nę bib­lio­te­ką – per 30 tūks­tan­čių kny­gų. Gy­ven­da­mas Al­sė­džiuo­se, drau­ga­vo su ar­ti­mu kai­my­nu Alek­su Šar­va, ku­ris tuo­met stu­di­ja­vo mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je. Kai­my­nas ne tik at­vež­da­vęs įvai­rios li­te­ra­tū­ros, bet ir eis­da­vo­si į dis­ku­si­jas me­no bei li­te­ra­tū­ros klau­si­mais.

Kraš­to­ty­ros eks­pe­di­ci­jos po Že­mai­ti­ją ir moks­las Kau­no me­no mo­kyk­lo­je

Var­ne­lio pa­sau­lė­žiū­rai įta­kos tu­rė­jo ke­lio­nės po Že­mai­ti­ją su kraš­to­ty­ri­nin­ku, Tel­šių „Al­kos“ mu­zie­jaus įkū­rė­ju Pra­nu Ge­niu. Iš­vy­kų me­tu rin­ko tau­to­dai­lės eks­po­na­tus. Per kraš­to­ty­ri­nes eks­pe­di­ci­jas pa­vyk­da­vo ap­tik­ti se­nų kny­gų, lei­di­nių. Vie­nos to­kios ke­lio­nės me­tu at­ra­do vys­ku­po Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus „Že­mai­čių vys­ku­pys­tę“ (Vil­nius, 1848). Di­de­lį po­stū­mį rink­ti liau­dies me­ną pa­da­rė M. K. Čiur­lio­nio ga­le­ri­jos di­rek­to­rius, liau­dies me­no ži­no­vas Pau­lius Ga­lau­nė. Ben­dra­vi­mas su bib­lio­fi­lu ir kar­tog­ra­fi­jos ži­no­vu Al­gir­du Mo­šins­kiu pa­ska­ti­no Var­ne­lį do­mė­tis že­mė­la­piais, kaip gra­fi­kos pa­vel­du ir is­to­ri­jos liu­dy­to­jais. Kau­no me­no mo­kyk­lo­je su­si­for­ma­vo svar­biau­si pa­sau­lė­žiū­ros prin­ci­pai. Tuo­met mo­kyk­lo­je bū­rė­si vi­sas Kau­no dai­lės eli­tas. Bū­da­mas stu­den­tu, Var­ne­lis nu­ta­pė is­to­ri­nės te­ma­ti­kos pa­veiks­lų: „Ku­ni­gaikš­tis Vai­do­tas iš­si­ver­žia iš ap­gul­to Kau­no“, „Rū­da­vos kau­ty­nės“. Ta­čiau la­biau lin­ko į abst­rak­tų­jį me­ną, do­mė­jo­si op­ti­nio me­no kū­ri­mu. Po stu­di­jų tris mė­ne­sius dir­bo pie­ši­mo mo­ky­to­ju Kau­no „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je. Daug šir­dies įdė­jo į Baž­ny­ti­nio me­no mu­zie­jaus kū­ri­mą (1941–1943). Pa­stan­gos at­si­pir­ko, mu­zie­jus bu­vo at­sta­ty­tas. Kau­ne pra­dė­jo kaup­ti as­me­ni­nę bib­lio­te­ką. Gra­fi­kas Jo­nas Ste­po­na­vi­čius su­kū­rė eks­lib­ri­są.

Aust­ri­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je ir JAV. Tė­vy­nės il­ge­sio ska­ti­na­mas, rin­ko li­tu­a­nis­ti­nę ko­lek­ci­ją

1943 m. Var­ne­lis ta­po Vie­nos dai­lės aka­de­mi­jos stu­den­tu. Čia pra­tur­tė­jo as­me­ni­nė bib­lio­te­ka.
1945 m. ka­ro su­maiš­ty­je ga­vo Vie­nos dai­lės aka­de­mi­jos di­plo­mą, ku­ris su­tei­kė aka­de­mi­nio dai­li­nin­ko sta­tu­są. Kar­tu su ki­tais 1947 m. su­ren­gė lie­tu­vių dai­lės pa­ro­dą Niur­tin­ge. Iki iš­vy­ki­mo į JAV Var­ne­lio gy­ve­ni­mas Vo­kie­ti­jo­je bu­vo kū­ry­bin­gas. Be to, as­me­ni­nė­je bib­lio­te­ko­je at­si­ra­do al­bu­mų.
Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se pra­lei­do pen­kis de­šimt­me­čius. Tai bu­vo kū­ry­biš­kiau­sias gy­ve­ni­mo tarps­nis. Či­ka­go­je kū­rė baž­ny­čių in­ter­je­rus, mo­zai­kas, vit­ra­žus. At­ėjęs iš Lie­tu­vos, su­ge­bė­jo pra­si­verž­ti į prie­kį su ki­tais pa­jė­giais dai­li­nin­kais ir pa­li­ko pėd­sa­ką JAV dai­lės is­to­ri­jo­je. Įkū­rė baž­ny­ti­nio me­no dirb­tu­vę. Vit­ra­žai ir baž­ny­ti­nė dai­lė bu­vo pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis. Var­ne­lio ta­py­to­se abst­rak­ci­jo­se at­si­spin­di že­mai­tiš­ka pa­sau­lė­jau­ta.
Po sėk­min­gų pa­si­ro­dy­mų pa­ro­do­se at­ėjo pri­pa­ži­ni­mas ir kvie­ti­mas pro­fe­so­riau­ti Či­ka­gos mies­to ko­le­gi­jo­je. Var­ne­lių na­mai Či­ka­go­je da­rė­si pa­na­šūs į mu­zie­jų. Pa­lai­kė nuo­la­ti­nius ry­šius su Lie­tu­va. Pir­mą kar­tą kaip tu­ris­tas Lie­tu­vo­je ap­si­lan­kė 1984 m. Či­ka­go­je įsi­trau­kė į se­nų­jų li­tu­a­nis­ti­nių kny­gų pa­ieš­ką.
1978 m. Var­ne­liai per­si­kė­lė gy­ven­ti į Vi­la Vir­dži­ni­jos so­dy­bą (Ma­sa­čiu­se­to vals­ti­ja). Įsi­gy­tas an­sam­blis bu­vo įtrauk­tas į JAV ne­kil­no­ja­mų­jų kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą. Var­ne­lis per ke­le­tą me­tų ap­leis­tą so­dy­bą su­tvar­kė ir pri­kė­lė nau­jam gy­ve­ni­mui.
Na­mai iš­gar­sė­jo apy­lin­kė­je. Var­ne­lis lan­kė pres­ti­ži­nį Niu­jor­ko bib­lio­fi­lų klu­bą „Gro­lier“. Nors ne­ta­po tik­ruo­ju jo na­riu, ta­čiau ga­lė­jo ste­bė­ti eli­ti­nio bib­lio­fi­lų klu­bo at­mos­fe­rą.

Ka­zio Var­ne­lio na­mai – mu­zie­jus (Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus fi­lia­las)

1998 m. Var­ne­lis iš JAV su­grį­žo gy­ven­ti į Vil­nių. Par­si­ve­žė 7000 to­mų as­me­ni­nę bib­lio­te­ką kar­tu su mu­zie­ji­niais is­to­ri­nės gra­fi­kos, ta­py­bos, skulp­tū­ros, bal­dų ir sa­vo pa­ties dai­lės dar­bais. Sa­vo gy­ve­ni­mo kū­ri­nį – bib­lio­te­ką – pa­do­va­no­jo Lie­tu­vai. Bib­lio­te­ka, su­kom­plek­tuo­ta iš ver­tin­gų ko­lek­ci­jų: li­tu­a­nis­ti­kos, bib­lio­fi­lų lei­di­nių, se­no­sios kar­tog­ra­fi­jos, dai­lės al­bu­mų, at­spin­di jos kū­rė­jo in­te­re­sus. Šių ei­lu­čių au­to­riui te­ko ben­drau­ti su K. Var­ne­liu ir su­si­pa­žin­ti su įspū­din­ga jo ta­py­bos bei mu­zie­ji­nių ver­ty­bių eks­po­zi­ci­ja. Plun­gės bib­lio­fi­lų at­min­ty­je Var­ne­lis iš­li­ko kaip fe­no­me­na­li aukš­tos vi­di­nės kul­tū­ros as­me­ny­bė.

Gin­tau­tas Čer­nec­kis

Nuotraukoje: Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubo pirmininkas G. Černeckis kolekcininko K. Varnelio namuose-muziejuje.

Komentarai
Kiti straipsniai