Antradienis, 2018 m. gegužės 22 d.

Klu­bas „Me­na­dė“ – ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo ir ve­di­mo pra­džia­moks­lis Plun­gės jau­ni­mui

Plun­gės kul­tū­ros cen­tro klu­bas „Me­na­dė“ įsi­kū­rė 2010 me­tais lap­kri­čio mė­ne­sį ir su­bū­rė ne­ma­žą bū­rį mer­gi­nų, pa­no­ru­sių iš­mok­ti grakš­taus sce­nos ju­de­sio, įveik­ti vie­šu­mo bai­mę, su­ži­no­ti, kaip ne­su­trik­ti įvai­rio­se si­tu­a­ci­jo­se ren­gi­nių me­tu, iš­siug­dy­ti ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo ge­bė­ji­mus bei ma­lo­niai pra­leis­ti lai­ką.

Vi­sus aš­tuo­ne­rius me­tus, nuo pir­mos klu­bo įsi­kū­ri­mo die­nos, jam va­do­vau­ja Si­mo­na Gu­da­vi­čiū­tė. Ji pa­sa­ko­jo, kad iš pra­džių klu­be bu­vo 20 na­rių. Nors per tuos me­tus kei­tė­si mer­gi­nų vei­dai, iš­ėjo vie­nos, at­ėjo ki­tos, bet klu­bas gy­vuo­ja iki šių die­nų. Da­bar ko­lek­ty­ve yra 15 en­tu­zias­tin­gų ir sce­ną my­lin­čių mer­gi­nų, be ku­rių or­ga­ni­za­ci­nio dar­bo ne­įsi­vaiz­duo­ja­mas nė vie­nas ren­gi­nys, nė vie­na šven­tė, or­ga­ni­zuo­ja­ma Plun­gės ra­jo­ne.
Vi­sos mer­gi­nos, esan­čios klu­be „Me­na­dė“ bei or­ga­ni­zuo­jan­čios įvai­rias veik­las, ir ge­rai mo­ko­si, ir ak­ty­viai da­ly­vau­ja kul­tū­ri­nia­me bei vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me. „Jos spė­ja vi­sur. Yra ma­no pa­grin­di­nės pa­gal­bi­nin­kės. Be jų ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vo dar­bo“, – sa­kė S. Gu­da­vi­čiū­tė.
Kaip pa­sa­ko­jo va­do­vė, jos va­do­vau­ja­mas klu­bas or­ga­ni­zuo­ja la­bai daug įvai­rių ren­gi­nių. Tai – spal­vin­gos bei žais­min­gos vai­kys­tės šven­tės, mies­to šven­tės, jau­ni­mui skir­ti ren­gi­niai „Šok“, „Gar­syn“ bei ki­ti, ku­rie rei­ka­lau­ja daug ju­de­sio, spal­vų, de­ko­ra­ci­jų. Taip pat rim­tos, skau­džių Lie­tu­vai da­tų mi­nė­ji­mo šven­tės, įvai­rios ak­ci­jos, rei­ka­lau­jan­čios su­si­kau­pi­mo. Be „Me­na­dės“ mer­gi­nų neap­si­ei­na­ma ir per mies­to eg­lu­tės įžie­bi­mo šven­tes, per Ad­ven­to va­ka­ro­nes bei dau­ge­lį ki­tų.
Kiek­vie­nas ren­gi­nys rei­ka­lau­ja skir­tin­go pa­si­ruo­ši­mo. Kar­tais ten­ka ir pa­šok­ti, ir pa­dai­nuo­ti, o kar­tais pa­kan­ka ap­si­vilk­ti gra­žų rū­bą ir ra­miai pa­sė­dė­ti. Ta­čiau kiek­vie­nas vaid­muo ar at­lie­ka­ma už­duo­tis yra sa­vi­ti ir at­ne­ša ką nors nau­jo, dar ne­pa­tir­to.
„Di­džiau­sia lai­mė ap­lan­ko ta­da, kai mer­gi­nos, be­si­ruoš­da­mos ren­gi­niams, at­ran­da sa­vy­je nau­jų ta­len­tų, ge­bė­ji­mų. Dau­ge­lis jų su­pran­ta, kad ga­li at­lik­ti ir ga­na sun­kias už­duo­tis. O tai su­tei­kia di­des­nio pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vo jė­go­mis, dar dau­giau mo­ty­vuo­ja. Ma­no ma­ny­mu, tai di­džiu­lė sėk­mė“, – di­džia­vo­si klu­bo na­rė­mis S. Gu­da­vi­čiū­tė.
Pa­sak pa­šne­ko­vės, mer­gi­nos klu­bą lan­ko 2–6-erius me­tus, kol bai­gia mo­kyk­lą. Per to­kį trum­pą lai­ką nė­ra leng­va įval­dy­ti vi­sas ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo bei ve­di­mo sub­ti­ly­bes. Vie­noms se­ka­si ge­riau, o ki­toms dar­bo ir pa­stan­gų ten­ka įdė­ti dau­giau. Ta­čiau svar­biau­sia – pa­stan­gos. Kaip sa­kė va­do­vė, jei­gu mer­gi­nos są­ži­nin­gai lan­ko re­pe­ti­ci­jas, nuo­šir­džiai re­a­guo­ja į pa­sta­bas, da­ro iš­va­das, ana­li­zuo­ja klai­das, pa­sie­kia gra­žių re­zul­ta­tų.
Pa­klau­sus, ko­kiais bū­do bruo­žais tu­ri pa­si­žy­mė­ti žmo­gus, no­rin­tis dirb­ti šį dar­bą, va­do­vė pa­brė­žė: „Pir­miau­sia žmo­gus tu­ri bū­ti at­sa­kin­gas, ak­ty­vus ir žin­gei­dus. Daž­nai ne­tu­ri­me pa­kan­ka­mai lai­ko pa­si­ruoš­ti vie­nam ar ki­tam ren­gi­niui, tad mer­gi­noms ten­ka ir na­muo­se pa­dir­bė­ti, pa­ieš­ko­ti rei­kia­mos in­for­ma­ci­jos, iš­sa­miau pa­si­gi­lin­ti į is­to­ri­ją. Ši­to bū­ti­nai rei­kia, kad iki ga­lo pa­vyk­tų įgy­ven­din­ti ko­kį nors ren­gi­nį.“
Kaip jau mi­nė­ta, „Me­na­dę“ lan­kan­čios mer­gi­nos ne tik ge­rai mo­ko­si, ak­ty­viai da­ly­vau­ja mo­kyk­lų, ku­rio­se mo­ko­si, ben­druo­me­nių kul­tū­ri­nia­me bei vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, bet yra la­bai darbš­čios, at­sa­kin­gos, vis­kuo be­si­do­min­čios, ak­ty­vios. Jo­mis ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti.
Vie­na klu­bo na­rių – Ug­nė Kniukš­tai­tė, be­si­mo­kan­ti Plun­gės „Ry­to“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los de­šim­to­je kla­sė­je, yra mak­si­ma­lis­tė. Ji pa­te­ko tarp pen­kių šim­tų vai­kų, ku­rie mo­ko­si vien de­šim­tu­kais ir gau­na pre­ky­bos tin­klo MAXIMA sti­pen­di­ją. „Tai – di­džiu­lis pa­sie­ki­mas. Di­džiuo­ja­mės, kad tu­ri­me sa­vo ko­lek­ty­ve to­kią ga­bią ir pro­tin­gą mer­gi­ną. Ji nie­ka­da ne­at­si­sa­ko, kai rei­kia pa­gal­bos, vi­sa­da lai­ku spė­ja at­lik­ti jai pa­ti­kė­tas už­duo­tis“, – Ug­nę gy­rė klu­bo va­do­vė.
Ag­nė Stau­pe­ly­tė – taip pat „Ry­to“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los de­šim­to­kė. Ji pui­kiai su­ge­ba su­de­rin­ti moks­lus ir po­pa­mo­ki­nę veik­lą. Mer­gi­na ne tik ak­ty­viai da­ly­vau­ja „Me­na­dės“ veik­lo­je, bet ir ski­na lau­rus įvai­riuo­se skai­to­vų kon­kur­suo­se. Ne­se­niai kon­kur­se „Šva­ri kal­ba – šva­ri gal­va“ už­ėmu­si ga­na aukš­tą vie­tą, ji pa­te­ko į ki­tą eta­pą.
Jau tre­čius me­tus klu­bą lan­kan­ti Eve­li­na Pet­ruš­ke­vi­čiū­tė va­di­na­ma klu­bo sen­bu­ve. Ji ge­riau­siai vis­ką ži­no, iš­ma­no, pa­de­da ki­toms mer­gi­noms, ne­se­niai at­ėju­sioms į „Me­na­dę“, su­si­gau­dy­ti ir pri­tap­ti prie ko­lek­ty­vo.
Ka­dan­gi Eve­li­na klu­bą lan­ko se­niau­siai, tai ir va­do­vę S. Gu­da­vi­čiū­tę pa­žįs­ta ge­riau­siai. Apie ją mer­gi­na at­si­lie­pė pa­čiais gra­žiau­siais žo­džiais. „Tai pats įdo­miau­sias žmo­gus, ko­kį man te­ko su­tik­ti. Ben­drau­jant su su­au­gu­siais, kar­tais jau­čiuo­si įsi­tem­pu­si, at­sar­giai ren­ku žo­džius, bet su mū­sų va­do­ve taip vis­kas pa­pras­ta ir leng­va, kad ne­si­jau­čia jo­kio am­žiaus skir­tu­mo. Ji vi­sa­da pa­ta­ria, pa­mo­ko, įkve­pia sa­vo idė­jo­mis. Vi­sa­da ma­lo­nu at­ei­ti į jos ren­gia­mus už­si­ė­mi­mus, pa­si­klau­sy­ti pro­tin­gų pa­ta­ri­mų, pa­mo­ky­mų, ku­rių va­do­vė nie­ka­da ne­pri­trūks­ta“, – pa­brė­žė ne pir­mus me­tus klu­bą lan­kan­ti mer­gi­na.
Pa­sak na­rių, pa­grin­di­nis jų dar­bas ren­gi­nių me­tu yra api­pa­vi­da­lin­ti, ap­jung­ti ren­gi­nį, kad vis­kas vyk­tų sklan­džiai, kad da­ly­viai lai­ku iš­ei­tų į sce­ną, kad ne­su­trik­tų pa­si­ro­dy­mų gau­so­je.
Pa­klau­sus jų, ko­dėl klu­bui bu­vo pa­si­rink­tas bū­tent toks pa­va­di­ni­mas, mer­gi­nos pa­pa­sa­ko­jo apie grai­kų die­vą Dio­ni­są į įvai­rias šven­tes ly­dė­ju­sias mo­te­ris. Šios fa­ta­liš­kos mo­te­rys bu­vo Dio­ni­so gar­bin­to­jos ir bi­čiu­lės, vi­sa­da pa­si­žy­min­čios pa­ki­lia nuo­tai­ka. O iš­ver­tus iš grai­kų kal­bos, me­na­dė yra šėls­tan­ti, dūks­tan­ti.
Bū­tent toks pa­va­di­ni­mas ati­tin­ka klu­bo „Me­na­dė“ na­rių cha­rak­te­rį, mat jos tu­ri bū­ti vi­sa­da links­mos, pa­dū­ku­sios, šėls­tan­čios, pa­ki­lia nuo­tai­ka už­kre­čian­čios vi­sus ap­lin­ki­nius.
Per pra­ėju­sią mies­to šven­tę mer­gi­nos, pa­de­da­mos va­do­vės Si­mo­nos, kū­rė „Par­ko mu­zi­ką“. Per­si­ren­gu­sios se­no­vi­niais dra­bu­žiais bei skam­bant se­no­vi­nei mu­zi­kai, jos nu­kė­lė plun­giš­kius ir mies­to sve­čius į pra­ei­tį. Ap­si­lan­kiu­sie­ji šven­tė­je tu­rė­jo ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti, ko­kiais ap­rė­dais ap­si­tai­sę bei kuo ap­si­avę vaikš­čio­jo mū­sų pro­tė­viai. Šią idė­ją įgy­ven­din­ti joms pui­kiai pa­vy­ko. Iš be­si­šyp­san­čių pra­ei­vių vei­dų bu­vo ga­li­ma su­pras­ti, kad vi­siems la­bai pa­ti­ko. Mer­gi­nos ne tik nu­ste­bi­no plun­giš­kius bei mies­to sve­čius sa­vo pa­si­ro­dy­mu, bet ir pa­čios ma­lo­niai pra­lei­do lai­ką.
„Ge­riau­sios aki­mir­kos yra tos, kai čia at­ėju­sios mer­gi­nos jau­čia­si lai­min­gos. Vie­noms ge­riau se­ka­si kur­ti, ki­toms – kal­bė­ti, tre­čios džiau­gia­si ga­lė­da­mos sa­ve at­skleis­ti ju­de­siu. Jos vi­sa­da ran­da veik­lų, kur ga­li re­a­li­zuo­ti sa­ve“, – apie auk­lė­ti­nes pa­sa­ko­jo S. Gu­da­vi­čiū­tė.
„Kai at­vy­kau gy­ven­ti į Plun­gę, „Me­na­dė“ bu­vo ma­no pras­mė ir at­gai­va, – pa­sa­ko­ji­mą tę­sė Si­mo­na. – Per aš­tuo­ne­rius me­tus daug kas pa­si­kei­tė, bet klu­bo veik­la iš­li­ko la­bai svar­bi ir ar­ti­ma šir­džiai. Nuo­sta­bu ma­ty­ti prieš ren­gi­nį be­si­jau­di­nan­čias mer­gi­nas, pa­si­ry­žu­sias įveik­ti vi­sus iš­ki­lu­sius sun­ku­mus, ma­lo­nu pa­tar­ti ir bū­ti šio jų gy­ve­ni­mo eta­po da­li­mi. Vi­sa­da įdo­mu su­ži­no­ti, kuo mer­gi­nos ta­po bai­gu­sios mo­kyk­lą bei gir­dė­ti džiaugs­min­gus jų pri­si­mi­ni­mus apie „Me­na­dės“ veik­lą. Šis ry­šys ir po­zi­ty­vus ben­dra­vi­mas man la­bai svar­bus, ypač kai ga­li­ma pa­siek­ti pui­kių kū­ry­bi­nių re­zul­ta­tų, min­ty­se su­kur­tos iliu­zi­jos sce­no­je tam­pa kū­nu.“
Pa­sak pa­šne­ko­vės, dir­bant to­kį dar­bą, svar­biau­sia ne­bi­jo­ti iš­šū­kių, su­vok­ti, kad bus vis­ko, įvai­rių žmo­nių, su­si­klos­tys ne­pa­lan­kių si­tu­a­ci­jų. To­kio­mis aki­mir­ko­mis, kaip sa­kė va­do­vė, ga­li su­ma­žė­ti mo­ty­va­ci­ja. To­dėl la­bai svar­bu, kad ša­lia bū­tų žmo­gus, ku­ris pa­drą­sin­tų, pa­tar­tų, pa­dė­tų.
Ji la­bai dė­kin­ga Plun­gės kul­tū­ros cen­tro di­rek­to­riui Ro­mui Ma­tu­liui, ku­ris vi­sa­da nuo­šir­džiai pa­lai­ko ne tik „Me­na­dės“, bet ir vi­sus ki­tus kul­tū­ros cen­tro ko­lek­ty­vus. Jis vi­sa­da pa­de­da iš­spręs­ti iš­ki­lu­sias pro­ble­mas.
Baig­da­ma pa­sa­ko­ji­mą, kul­tū­ros cen­tro klu­bo „Me­na­dė“ va­do­vė S. Gu­da­vi­čiū­tė lin­kė­jo vi­siems iš­mok­ti gy­ven­ti čia ir da­bar. Ne­si­gai­lė­ti dėl va­kar die­nos, ne­si­džiaug­ti dėl ryt­die­nos. Kaip sa­kė pa­šne­ko­vė, ji ir pa­ti to nuo­šir­džiai mo­ko­si.

Edi­ta LUKIENĖ

Nuotraukoje: „Menadės“ klubo merginos renginių organizavimo ir vedimo užsiėmimo metu.

Komentarai
Kiti straipsniai