NVO „Kran­tas“ – il­giau­siai gy­vuo­jan­ti jau­ni­mo organizacija Plun­gė­je!

Su Ie­va, Ne­vy­riau­sy­bi­nės vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos (NVO) „Kran­tas“ na­re, ku­ri ak­ty­viai da­ly­vau­ja vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je jau ke­le­rius me­tus, – apie kran­tiš­kių dar­bus, už­mo­jus ir bu­vi­mą kar­tu.

– Kas ir ko­dėl įkū­rė NVO „Kran­tas“? Ko­dėl toks or­ga­ni­za­ci­jos pa­va­di­ni­mas? Kiek me­tų gy­vuo­ja­te?
– Or­ga­ni­za­ci­ja su­si­kū­rė ke­lių žmo­nių ini­cia­ty­va. Jie sie­kė su­kur­ti erd­vę jau­ni­mo sa­vi­raiš­kai ir idė­jų re­a­li­za­vi­mui. „Kran­tas“ – tai sau­gus uos­tas jau­nų žmo­nių idė­jų re­a­li­za­ci­jai, to­bu­lė­ji­mui. NVO „Kran­tas“ šį ru­de­nį at­šven­tė jau 16-ąjį gim­ta­die­nį.
Or­ga­ni­za­ci­ja įkur­ta 2001 m. spa­lio 12 die­ną, ta­čiau ak­ty­vus dar­bas ir su­si­rin­ki­mai pra­si­dė­jo tik ly­giai po me­tų. Ta­da į veik­lą iš­kart įsi­jun­gė apie 30 jau­nų žmo­nių.

– Ar na­rių dau­gė­ja? Kiek jų da­bar? Ko­kio am­žiaus jau­niau­sias kran­tiš­kis? Ar se­nie­ji ko­man­dos na­riai su­grįž­ta su pa­lai­ky­mu?
– Drą­siai ga­liu at­sa­ky­ti, kad taip! O 2017-ie­ji bu­vo re­kor­di­niai, su­lau­kė­me dau­giau nei 30 jau­nuo­lių, ku­rie pa­pil­dė mū­sų gre­tas. Šiuo me­tu or­ga­ni­za­ci­jo­je yra 40 ak­ty­vių na­rių. Jau­niau­siam – try­li­ka me­tų.
Vi­si bu­vę ar esa­mi „Kran­to“ na­riai – di­de­lė šei­ma. Se­nie­ji NVO „Kran­tas“ ALUMNI na­riai su­grįž­ta ir sten­gia­si mus mo­ty­vuo­ti, pa­dė­ti. Vie­ni už­su­ka pas mus į su­si­rin­ki­mus penk­ta­die­niais, kai tik ga­li. Ki­ti sa­vo ži­nio­mis ir pa­tir­ti­mi da­li­ja­si so­cia­li­nių tin­klų pa­gal­ba, tre­ti at­ei­na į mū­sų ren­gi­nius.

– Ko­kia veik­la už­si­i­ma kran­tiš­kiai? Kuo nau­din­ga „Kran­to“ veik­la plun­giš­kiams?
– Ne­se­niai kar­tu su Plun­gės jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jo­mis (LMS Plun­gės MSIC, jau­ni­mo klu­bais „In­di­go“, „In­te­ract“) vyk­dė­me pro­jek­tą „Na­ru­ta­vi­čius 1918“. No­rė­jo­me pa­gerb­ti Sta­nis­lo­vą Na­ru­ta­vi­čių – tei­si­nin­ką, Lie­tu­vos po­li­ti­nį vei­kė­ją ir vie­ną iš Ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rų, ku­rio šak­nys vi­sai čia pat – Al­sė­džiuo­se. To­dėl ant Al­sė­džių Sta­nis­lo­vo Na­ru­ta­vi­čiaus gim­na­zi­jos sie­nos va­sa­rio 16 die­ną bu­vo ati­deng­tas di­džiu­lis jo por­tre­tas (6×7 m), kad kiek­vie­nas ži­no­tų, ma­ty­tų ir di­džiuo­tų­si sa­vo pra­ei­ti­mi.
NVO „Kran­tas“ ren­gia­mos ak­ci­jos ir ren­gi­niai skir­ti įvai­riems tiks­lams. Kai ku­rie per 16 me­tų yra ta­pę tra­di­ci­niais ir ge­rai ži­no­mais jau­ni­mo veik­la be­si­do­min­tiems Plun­gės ra­jo­no gy­ven­to­jams. Pa­mi­nė­siu ke­lis, ku­riuos or­ga­ni­zuo­ja­me ar­ba prie jų pri­si­de­da­me. „Net ma­žy­tė smul­kme­na pri­ver­čia nu­si­šyp­so­ti“ – ak­ci­ja, ku­rios me­tu su­ren­ka­me lė­šas ir ski­ria­me jas šei­moms ar žmo­nėms, ku­riems trūks­ta pa­pras­čiau­sių, pra­gy­ve­ni­mui bū­ti­nų da­ly­kų. NVO „Kran­tas“ gim­ta­die­ny­je pa­mi­ni­me or­ga­ni­za­ci­jos su­kak­tis. „Amū­ro pa­ly­tė­ti“ – ren­gi­nys, skir­tas iš­ra­din­gai švęsti Šv. Va­len­ti­no die­ną. „Že­mės va­lan­da“ – tarp­tau­ti­nė ak­ci­ja, ska­ti­nan­ti su­si­mąs­ty­ti apie pla­ne­tai da­ro­mą ža­lą. NVO „Kran­tas“ Plun­gė­je ko­or­di­nuo­ja „Gat­vės mu­zi­kos die­ną“, vyks­tan­čią Lie­tu­vos mas­tu, ren­gi­nį „Ka­va sie­lai“, skir­tą pa­mi­nė­ti tarp­tau­ti­nei ka­vos kul­tū­ros die­nai. Taip pat – „Rit­mo va­ka­rus“, ku­riuo­se sie­kia­ma su­pa­žin­din­ti Plun­gės ben­druo­me­nę su įvai­riais mu­zi­kos sti­liais, pa­skai­tų cik­lą bū­si­mie­siems stu­den­tams „Mo­kyk­lą bai­giau, o kas to­liau“, eks­tre­ma­laus spor­to var­žy­bas „Sum­mer Heist“, mo­ty­va­ci­nį ren­gi­nį jau­ni­mui „#W.A.Y.“.
Kal­bant apie tarp­tau­ti­nius pro­jek­tus, jų esa­me įgy­ven­di­nę net 6. O pa­tys da­ly­va­vo­me apie 20-yje pro­jek­tų.

– Kas jun­gia jau­ni­mą jū­sų or­ga­ni­za­ci­jo­je?
– Ga­li­me teig­ti, jog kiek­vie­nas jau­nuo­lis, pri­si­jun­gęs prie NVO „Kran­tas“, la­bai grei­tai pa­mils­ta mū­sų veik­lą bei žmo­nes, esan­čius or­ga­ni­za­ci­jo­je. Ma­no­me, jog jun­gia­mo­ji ašis yra ben­dras tiks­las – aug­ti, to­bu­lė­ti bei su­vo­ki­mas, jog no­rime iš­mok­ti ko nors nau­jo, tap­ti at­ei­ties ly­de­riais. Per la­bai trum­pą lai­ką nau­ji na­riai su­si­drau­gau­ja, pra­de­da leis­ti lai­ką kar­tu ir už or­ga­ni­za­ci­jos ri­bų. Ne­re­tai vie­nas ki­tam tam­pa­me pa­ra­ma įvai­rio­se gy­ve­ni­miš­ko­se si­tu­a­ci­jo­se. To­dėl bū­tų sun­ku gy­ven­ti be „Kran­to“, ku­ris dau­ge­liui ta­po ant­rai­siais na­mais.

– Kuo gy­ve­na „Kran­to“ na­riai?
– O, daug kuo. Pir­miau­sia di­dži­ą­ją sa­vo lai­ko da­lį ski­ria­me ren­gi­niams, ku­riuo­se mū­sų na­riai įgy­ja nau­jų kom­pe­ten­ci­jų ar­ba pa­gi­li­na tu­ri­mas. An­tra, gy­ve­na­me ben­dru­mo jaus­mu, nes su­vo­kia­me, jog „vie­nas lau­ke – ne ka­rys“, sten­gia­mės, kad kiek­vie­nas su­vok­tų ko­man­dos svar­bą. Ap­kri­tai esa­me mak­si­ma­lis­tai, ku­rie iš kiek­vie­nos pa­si­tai­kiu­sios ga­li­my­bės sten­gia­si iš­spaus­ti vis­ką, kas įma­no­ma.

– Su ko­kiais iš­šū­kiais su­si­du­ria kran­tiš­kiai?
– Be­ne di­džiau­sias iš­šū­kis yra tai, jog pas mus nė­ra na­rių pa­sto­vu­mo. Žiū­rė­da­mi į anks­tes­nius me­tus, pa­ste­bė­jo­me, kad prie or­ga­ni­za­ci­jos pri­si­jun­gia vy­res­nių kla­sių mo­ki­niai. Tai le­mia la­bai grei­tą na­rių kai­tą. Gy­ve­na­me pro­vin­ci­jos mies­te. Jau­nuo­liai bai­gia mo­kyk­lą ir tu­ri pa­lik­ti or­ga­ni­za­ci­jos veik­lą. At­ei­na nau­jo­kai. Jiems rei­kia lai­ko in­teg­ruo­tis, su­pras­ti, kas esa­me, per­im­ti bei tęs­ti jau pra­dė­tas veik­las.

– Iš kur se­mia­tės idė­jų? Ar daug žmo­nių pa­vyks­ta pri­trauk­ti į ren­gi­nius?
– Daug su­ma­ny­mų ky­la spon­ta­niš­kai, nes va­do­vau­ja­mės tai­syk­le, jog kvai­lų idė­jų nė­ra. Ne­reikš­min­gą min­tį ga­li­me už­au­gin­ti iki uni­ka­laus pro­jek­to. Mi­ni­me da­tas, ku­rių dar nie­kas ne­mi­nė­jo, ir tai įdo­mu. Dar vie­nas svar­bus as­pek­tas – or­ga­ni­zuo­da­mi di­des­nio mas­to ren­gi­nius, kvie­čia­me da­ly­vau­ti, pa­si­ro­dy­ti jau­ni­mo mu­zi­kos gru­pes, at­li­kė­jus. „Kranto“ ren­gi­niuo­se iš­ryš­kė­jo ne vie­nas pui­kus Plun­gės ra­jo­no me­ni­nin­kas.
Mū­sų veik­la pri­trau­kia skir­tin­gus kie­kius žmo­nių, ta­čiau daž­niau­siai ren­gi­niuo­se su­lau­kia­me nuo 100 iki 500 žmo­nių. Po ren­gi­nių pa­jun­ta­me di­des­nį su­si­do­mė­ji­mą mū­sų veik­la, ko­man­da la­biau su­si­ben­drau­ja, tam­pa­me vie­nin­ges­ni ir la­biau mo­ty­vuo­ti.
Sten­gia­mės bū­ti ak­ty­vūs so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se, nes šių die­nų vi­suo­me­nė ten pra­lei­džia ne­ma­žą lai­ko da­lį. Mus ga­li­te ras­ti „Fa­ce­bo­ok“ bei „Ins­tag­ram“ pa­sky­ro­se.

– Ar į or­ga­ni­za­ci­ją pri­ima­te vi­sus no­rin­čius? Ko­kie pa­grin­di­niai tiks­lai, sie­kiai?
– Prie NVO „Kran­tas“ veik­los ga­li pri­si­jung­ti ir to­bu­lė­ti kiek­vie­nas jau­nuo­lis. Kad su­val­dy­tu­me srau­tus ir bū­tų leng­viau įsi­jung­ti į mū­sų veik­lą, nau­jų na­rių pri­ėmi­mą or­ga­ni­zuo­ja­me vie­ną ar­ba du kar­tus per me­tus. Na­tū­ra­lu, jog da­lis at­ėju­sių po kiek laiko pa­si­trau­kia, nes jiems tai per in­ten­sy­vi veik­la, ne­no­ri vi­sa gal­va pa­si­ner­ti į „Kran­to“ rei­ka­lus.
Kal­bant apie tiks­lus, jau mi­nė­jau, kad sie­kia­me aug­ti, iš­mok­ti ko nors nau­jo. Be­ne pa­grin­di­nis mū­sų tiks­las – ska­tin­ti ak­ty­vų jau­nų žmo­nių lais­va­lai­kį. Nes Plun­gė­je nė­ra la­bai daug tam skir­tų erd­vių. No­ri­me ne tik links­mai leis­ti lai­ką, bet ir kas­dien to­bu­lė­ti. Sie­kia­me ug­dy­ti jau­nų žmo­nių sa­vi­mo­nę, kad per mū­sų veik­las ir bu­vi­mą drau­ge jau­nuo­liai at­ras­tų sa­ve.

– Kas re­mia or­ga­ni­za­ci­ją? Ar su­­lau­kia­te daug pa­lai­ky­mo?
– Pa­grin­di­niai mū­sų rė­mė­jai, ku­riems esa­me ne­pa­pras­tai dė­kin­gi, yra vie­tos ver­sli­nin­kai bei Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė. Be jų bū­tų sun­ku įgy­ven­din­ti pro­jek­tus.
Džiu­gu, jog jau­ni­mo po­li­ti­ka ju­da į prie­kį, kei­čia­si po­žiū­ris į jau­nus žmo­nes. No­rė­tų­si, kad mū­sų rė­mė­jai dar ak­ty­viau at­ei­tų į mūsų ren­gi­nius. Nes mes jau­čia­me di­džiu­lę at­sa­ko­my­bę, at­skai­to­my­bę prieš juos.

– Į ku­rias vi­suo­me­nės gru­pes orientuojatės?
– Ži­no­ma, pa­grin­di­nė mū­sų tiks­li­nė au­di­to­ri­ja – jau­ni­mas, to­dėl dau­giau­sia dė­me­sio jiems ir ski­ria­me.

– Kaip jau­tiesi bū­da­ma vie­na iš or­ga­ni­za­ci­jos na­rių?
– Kaip jau mi­nė­jau, at­ėję į or­ga­ni­za­ci­ją, grei­tai vi­si su­si­drau­gau­ja­me. Ko­man­dos vie­ny­bė at­si­ran­da be­si­ruo­šiant ren­gi­niams, drau­ge spren­džiant pro­ble­mas.
Leis­ti lai­ką su drau­gais, ku­rie ne tik ta­ve su­pran­ta, bet ir gy­ve­na pa­na­šiu rit­mu, vi­sa­da ma­lo­nu. Tai įkve­pia to­bu­lė­ti, ke­liau­ti pir­myn su ko­man­da, ne­pai­sant pa­si­tai­kan­čių smul­kių ne­su­ta­ri­mų. Su­dė­tin­ga net at­ras­ti žo­džių, ku­rie pa­aiš­kin­tų pri­klau­sy­mo „Kran­tui“ jaus­mą. Ži­no­me vie­na – kiek­vie­nam at­si­ran­da vie­tos šio­je šei­mo­je.

– Ko­kį ma­tai „Kran­tą“ po 5 me­tų? Pa­si­da­lin­ki­ vi­zi­ja.
– Or­ga­ni­za­ci­ja gy­vuos taip pat ak­ty­viai kaip iki šiol, na­rių būrys gausės, veik­la su­lauks dar dau­giau su­si­do­mė­ji­mo. Vis dau­gės nau­jų ren­gi­nių ne tik jau­ni­mui, bet ir vi­suo­me­nei, vyk­si­me į tarp­tau­ti­nius pro­jek­tus ir pa­tys juos kur­si­me.

– Ačiū už po­kal­bį. Vi­siems kran­tiš­kiams lin­kiu sėk­mės!

Kal­bi­no Au­gus­tė Jo­ni­kai­tė